Emigracijos aukos – vaikai

Išsvajotasis rojus Anglijoje neretam emigrantui ir jo šeimai apkarsta, nes dalis atvykėlių nepajėgūs prisitaikyti prie svetimos kultūros ir aplinkos. Bene labiausiai dėl to kenčia vaikai. Tuo įsitikinusi vietos socialiniams darbuotojams vertėjaujanti Loreta Vilkytė.

Tikras luošinimas

Klaipėdoje dirbusi teatro mokytoja L.Vilkytė – meilės emigrantė. Moteris ištekėjo už anglo ir jau beveik 10 metų su šeima gyvena Jorke. Moteriai nesvetimas lietuvių emigrantų gyvenimas, nes ji vertėjauja vietos socialiniams darbuotojams.

Per savo darbo praktiką buvusiai klaipėdietei teko patirti daugybę dramatiškų išgyvenimų. Ir ji drąsiai teigia – sunkiausiai emigrantų dalią pakelia vaikai. Mitas yra ir tai, kad jie greičiausiai adaptuojasi ir integruojasi į naują aplinką.

L.Vilkytė susidūrė su tokiais atvejais, kuriuos įvardija kaip emocinį bei dvasinį vaikų luošinimą.

Pasak Loretos, nemažai emigrantų šeimų, kurios puikiai įsikūrė ir gerai verčiasi, tačiau nemažai ir kitokių, jas neišvengiamai kontroliuoja socialinės tarnybos.

Jei tėvai praranda darbą, gyvena iš pašalpų, jų vaikams kyla kokių nors problemų mokykloje, tokioms šeimoms skiriamas globėjas.

"Tikiu, kad tarp emigrantų yra tokių, kurie perpranta sistemą, integruojasi, dirba, mokosi. Vadovauju lietuvių vaikų ir tėvelių klubui Jorke, pas mus 18 šeimų ir visi puikiai įsikūrė, tačiau susiduriu ir su kitokiais atvejais", – pasakojo Loreta.

Didelis mažo žmogaus sielvartas

Ar vaikai emociškai yra luošinami svetimoje aplinkoje, viskas priklauso nuo šeimos, nuo to, kaip jo tėvai integravosi į visuomenę ir kokie jų santykiai su pačiu vaiku, tikino L.Vilkytė.

"Mane išsikvietė pasikalbėti su devynmečiu lietuvių berniuku, nes norėjo išsiaiškinti, ar jis psichiškai sveikas, nes vaikas nekalbėjo, tik dirbtinai šypsojosi, nuolat kasėsi ir lingavo. Man pačiai, kaip mamai, pervėrė širdį nuo to, ką pamačiau", – prisiminė Loreta.

Berniukas mokyklą lankė pusę metų ir per tą laiką neišmoko nė žodžio angliškai. Mokytoja aiškino pamokas, jis nieko nesuprato. Nors šalia turėjo padėjėją, kuri bandė piešinukais jam viską paaiškinti individualiai.

"Kai atėjau ir jį prakalbinau, jis labai nustebo, kad kalbama lietuviškai. Nustatėme, kad vaikas gražiai kalba, moka rašyti ir skaityti, žino pasakų ir eilėraščių. Nustatėme jo raštingumo lygį, jis puikiausiai mokėjo gimtąją kalbą", – prisiminė L.Vilkytė.

Berniukas sėdėjo atskirai nuo kitų, vaikai su juo nesusikalbėjo, mokytojai įtarė, kad jam kažkas negerai.

"Vaikas buvo tiesiog įmestas į jam visai svetimą aplinką. Anglai turi populiarų posakį "Išplauks kaip žuvis", esą per dvejus metus išmoks angliškai. Bet ką jis daro tuos metus, kokių traumų patiria, kol išmoksta tą kalbą, ar bent kas nors suvokia?" – apie gyvenimo permainų kančias kalbėjo vertėja.
Loreta pasakojo, kad buvo parengta programa, kad kažkaip atkurtų vaiko savivertę toje mokykloje. Juk jis atvyko mokėdamas tik savo gimtąją kalbą – vieninteliu įrankiu komunikuoti su žmonėmis, o staiga ji tapo nereikalinga.

"Tėvai privalėjo nepalikti vaiko vieno. Juk jie galėjo ateiti į mokyklą per pertraukas pabendrauti su vaiku. 6 valandas jis neturi su kuo net pasikalbėti. Ir taip kiekvieną dieną. Kai kurie vaikai tampa agresyvūs, pikti, eina lauk iš mokyklų", – neslėpė L.Vilkytė.

Su Loretos pagalba mokytojos rašė laišką to berniuko tėvams, kad aplankytų jį mokykloje, bet jie neatėjo. Esą irgi kalbos nemoka, daug dirba.

"Bet jei kas nors nufilmuotų vaikus, kaip šie jaučiasi klasėje ir tėvams parodytų, sudrebėtų jų širdys", – įsitikinusi L.Vilkytė.

Nepilnamečiams mokykla – privaloma

Loreta su šeima gyvena Jorke, maždaug 100 km nuo Mančesterio. Jorke su emigrantų problemomis jai susidurti neteko, tačiau tenka važinėti į gretimą miestelį, kuriame yra pramoninis rajonas su fabrikais, juose darbuojasi daugiausia atvykėliai, taip pat ir iš Lietuvos.

Ten socialiniai darbuotojai neretai kviečiasi vertėjus į lietuvių šeimas.

Pasak Loretos, ji pažįsta ne vieną šeimą, kurių atžalos nelanko mokyklos. Esą tai nutinka dėl įvairių priežasčių, tačiau dažniausiai – vaikas nemokėjo kalbos ir iš jo šaipėsi vietiniai.

"Pažįstu vieną penkiolikametį lietuvį, kuris metė mokyklą, tėvai laukia, kada jam sukaks 16 metų ir galės jį išsiųsti kur nors dirbti. Jis nebaigė mokyklos, nes nesugebėjo pritapti, – ne visi pakelia tokias drastiškas gyvenimo permainas", – mano L.Vilkytė.

Požiūrių skirtumas

Anglijoje tokia tvarka – tėvai vaikus išleidžia į mokyklą, jei jie jos nepasiekia, mokyklos atstovai iš karto skambina tėvams. Jei vaikų nėra ir namuose, privaloma pranešti policijai.

"Tėvai patys turi pranešti, jei vaikas dėl kažkokių priežasčių neateina į mokyklą. Jei jo nėra nei mokykloje, nei namuose, prasideda policijos paieška. Pareigūnams visi rajonai yra žinomi, jį greitai aptinka", – pasakojo L.Vilkytė.

Pasak Loretos, neretai lietuvių šeimos apgailestauja, kad jų vaikai neišsiunčiami į specialias mokyklas neklaužadoms. Tačiau ten mokosi tik sutrikusio elgesio, linkę nusikalsti vaikai, ne visoms emigrantų atžaloms jos ir būtinos.

"Jei vaikai nelanko mokyklos, už tai baudžia tėvus. Iš pradžių – piniginės baudos, tačiau, jei tai kartojasi, tėvams gali būti apribojamos teisės ir iš jų atimami vaikai. Čia kertasi lietuviški ir angliški kultūrų bei teisiniai ypatumai, taip pat požiūris į tuos pačius dalykus", – teigė L.Vilkytė.

Už diržą apribojo teises

Lietuviai ir Anglijoje neatsisako fizinių bausmių savo vaikams. Vienas toks atvejis ten lietuvei mamai baigėsi liūdnai.

"Keista istorija nutiko vienoje lietuvių emigrantų šeimoje. Paauglė atvedė draugą, abu išsirengė nuogai ir vienas kitą apžiūrinėjo. Grįžusi namo ir juos aptikusi mama savo dukrą paauklėjo diržu. Ji atėjo į mokyklą su randais, iš karto buvo iškviestos tarnybos. Mamai 8 mėnesiams teismas apribojo teises", – teigė L.Vilkytė.

Loreta vertėjavo šios istorijos dalyviams, mama buvo šokiruota, kad lietuviškas auklėjimas Anglijoje absoliučiai nepriimtinas.

Baudžia už nepriežiūrą

Anglijoje vaikai iki 12 metų negali likti namuose vieni. Jei tėvams reikia į darbą, o vaikui – atostogos, tėvai privalo surasti, kas atžalas prižiūrės.

Vaikų priežiūra Anglijoje labai brangi, tad nenuostabu, kad auklės paslaugos daugumai emigrantų neprieinamos.

"Lietuvių šeimos gauna daug įspėjimų, kad neprižiūri savo vaikų ir net nesupranta, kodėl jų vienų negalima palikti namie", – teigė L.Vilkytė.

Dažniausiai tarnyboms apie namuose vienus likusius vaikus praneša kaimynai. Pasak L.Vilkytės, tai – joks kerštas ar tautinė neapykanta. Tiesiog anglai nesupranta, kaip galima vaikus namuose palikti vienus.

"Tai yra tikrai ne be reikalo, juk šalyje gyvena milijonai žmonių iš viso pasaulio, kur vyksta ir įvairiausi nusikaltimai, tarp jų – pedofilijos, dingsta vaikai, todėl normalu nepalikti be priežiūros.

Mūsų šalis maža, mes žinome, kas mūsų kaimynai, viskas kitaip. Bet, kai ten gyveni, suvoki, kad tai yra reikalinga", – įsitikinusi moteris.

Pasak Loretos, ten – visi svetimi ir tikrai nėra garantijos, kad paliktas vaikas saugus.

"Juk ne visi emigrantai turi galimybes įsikurti gerame rajone. Tokia tvarka Anglijoje reikalinga. Mokymo įstaigose irgi tas pats. Kai pradėjau dirbti mokykloje, pamačiau, kad jos aptvertos didžiausiomis tvoromis, kaip kalėjime", – prisiminė L.Vilkytė.

Pasak L.Vilkytės, griežta vaikų priežiūra susiklostė istoriškai. Veikiausiai būta incidentų, dėl kurių priimti tokie įstatymai, griežta apsauga. Vaikai negali išeiti iš mokyklos teritorijos.

Todėl su didelėmis problemomis susiduria emigrantai, kurie beveik nemoka kalbos ir nesuvokia sistemos, kurioje atsidūrė.

Tėvų autoritetas nyksta

Apsisprendimas išvykti iš gimtos šalies – labai rimtas dalykas ir prieš tai reikia pasiruošti patiems bei paruošti vaikus.

"Teko bendrauti su tokiais vaikais, kurie pasakojo, kad atvažiavo tėčio aplankyti ir niekada nebegrįžo į Lietuvą. Kol čia priprato, kiekvieną vakarą verkdavo", – teigė Loreta.

L.Vilkytė rengia bukletą emigrantams. Ji atliko kalbos tyrimą, ar reikia išlaikyti gimtąją kalbą, kokia iš jos nauda svetur. Dėl to daug bendravo su emigrantais vaikais, jų tėvais.

Pasak Loretos, kai šeimoje nesaugojama gimtoji kalba, vaikai su tėvais ilgainiui beveik nebesusikalba, atžalos greičiau pramoksta angliškai ir bendrų sąlyčio taškų su gimdytojais lieka vis mažiau. Tėvų autoritetas nyksta.

"Mano įsitikinimu, gimtoji kalba – žmogaus dvasinis stuburas. Ji būtina, kad atvykėlis neatitoltų nuo savo šaknų. Kaip kitaip perduoti moralines vertybes ir patirtį, jei ne gimtąja kalba, kaip padėti vaikui susitvarkyti su ištikusiomis dvasinėmis problemomis, kurios svetur neišvengiamos?" – klausė L.Vilkytė.

Emigracijos mastai Lietuvoje

Oficialiai nuo 2001 iki 2012 m. iš Lietuvos emigravo 469 562 asmenys.
Per tą laikotarpį mažiausiai žmonių išvyko 2002 m. – 16 719.
Daugiausia iš Lietuvos išvažiavo 2010 m. – net 82 157 asmenys.
Pernai iš Lietuvos išvyko 41 100 gyventojų, tarp jų – 3 024 klaipėdiečiai.
2012 m. iš Lietuvos išvyko 2 394 asmenys nuo 0 iki 19 metų, tarp jų – 45 proc. vaikai iki ketverių metų.
Beveik pusė visų išvykusiųjų emigravo į Jungtinę Karalystę.
Šaltinis: Valstybinis statistikos departamentas