Filosofo T. Kiaukos duona – nuolatinis stebėjimas

Iš pragaro – į rojų

– Kodėl pasirinkote religinės krypties studijas?

– Tai buvo avantiūra ir atsitiktinumas. Iš tikrųjų užsiėmiau tapyba ir iki šiol tai darau. Todėl Dailės akademija man yra vieta, į kurią aš kadaise neįstojau, užtat dabar joje dėstau. Tai buvo Sąjūdžio laikai, atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, Vilniuje įsikūrė liuteronų parapija. Tuo metu nebuvo nei kunigų, nei studijų vietos, kur juos ruoštų. Vokiečiai, kurie labai rėmė liuteronų bažnyčių atstatymą Lietuvoje, pasiūlė stipendiją ir mokslus. Žinoma, tam, kad vėliau jaunas žmogus dirbtų parapijoje kunigu. Mano senelis, Klaipėdos krašto senbuvis, čia gimęs ir augęs, buvo įsisukęs į atstatymų veiklą. Taigi, turėjome artimą ryšį su liuteronais. Sykiu tai – tėčio įtaka, kuris ragino nepraleisti studijų Vakarų Vokietijoje. Tuo metu mano požiūris į Bažnyčią buvo, švelniai tariant, ribotas, sunkiai save įsivaizdavau kunigo amplua. Tik pradėjęs mokytis suvokiau, kad tai yra pačios įdomiausios studijos, kokios tik gali būti – visų humanitarinių specialybių sintezė. Mokėmės senąsias kalbas, istoriją, filosofiją, menus, psichologiją. Prieš universitetą dar spėjau porą metų atitarnauti sovietų kariuomenėje. Galima sakyti, iš pragaro patekau į rojų.

– Ar studijos sustiprino tikėjimą Dievu?

– Turbūt vargiai galėčiau save priskirti prie tradiciškai tikinčiųjų. Kaip filosofą mane visuomet domino žmogaus santykis su tuo, kas slypi už pažinimo ir materialios tikrovės ribų. Tai yra didelė paslaptis. Apskritai tikėjimas – labai jausminis dalykas. Tie, kurie mušasi į krūtinę ir sako, kad yra labai tikintys, man visada kelia įtarimą.

– Ar pritartumėte teiginiui, kad protestantizmas – liberalesnė krikščionybės kryptis nei katalikybė?

– Kai kuriais klausimais liberalesnė, o kai kuriais – griežtesnė. Nėra paprasta keliais sakiniais apibūdinti tų skirtumų. Iš šalies taip gali atrodyti todėl, kad protestantų pastoriai gali sukurti šeimas, o tikėjimas paverstas asmeniniu sąžinės reikalu. Tarkime, katalikiškoje tradicijoje gali tapti geru tikinčiuoju ir gauti išrišimą atkalbėjęs maldas ir atlikęs išpažintį. Reformacija ir kilo būtent dėl tokio tikėjimo ir nuodėmių atleidimo suprekinimo.

Nedresuoja studentų

– Klaipėdos universiteto studentų buvote išrinktas liberaliausiu metų dėstytoju. Ar todėl, kad nevengiate atvirai bendrauti su jaunimu?

– Ką gali žinoti, galbūt kitame kontekste pasirodyčiau labai konservatyvus žmogus. Gerus santykius su studentais kuriu pagal tai, kokius pats patyriau studijuodamas Vokietijoje, kur dėstytojai su studentais kalba akių lygyje. Tai yra veda lygiavertę diskusiją be jokio hierarchinio pasiskirstymo, kuris pas mus tebėra gajus, o studentas yra tarsi dresūros objektas. Be to, aš sąžiningai ruošiausi paskaitoms. Tai nebuvo skaitymas iš lapelių nuo kitų nurašytų tezių. Medžiaga buvo mano paties išgyventa, su pavyzdžiais. Užtat auditorijoje sėdėdavo per šimtą studentų. Paskaitos pirmiausia man pačiam teikė daug džiaugsmo, o tai, apie ką kalbėdavau, atrodė svarbu. Be to, su studentais mes bendraujame ne tik akademinėje aplinkoje, nevengiu su jais ir į barą nueiti. Patikėkite, jaunuoliai puikiai jaučia, kada tu viską darai tik dėl formalumo.

– Iki studijų Vokietijoje gyvenote Vilniuje, kur pasiliko jūsų tėvai. Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Artėjant studijų pabaigai, pradėjau galvoti, ką veiksiu toliau. Supratau, kad nesirinksiu kunigystės. Klaipėdoje įsikūrusiai vienintelei Lietuvoje Evangeliškosios teologijos katedrai trūko vietinių dėstytojų, todėl atlikau joje praktiką ir pradėjau dėstyti. Tai buvo puiki galimybė pasireikšti. Tiesa, įvykus švietimo reformoms, kaip ir daugelis humanitarinių dalykų, Evangeliškosios teologijos katedra buvo uždaryta. Vėliau turėjau paskaitų Filosofijos ir kultūrologijos katedroje. Tačiau Klaipėdos universitete vyko permainos ir teko mažinti darbuotojų skaičių. Dabar dėstau Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto studentams filosofiją ir meno teoriją.

– Kokią vietą jūsų gyvenime užima tapyba?

– Studijų metais dailę buvau apleidęs, bet visai neseniai vėl pajaučiau poreikį tapyti. Man tai daugiau nei saviraiška ar hobis, veikiau sielos higiena ir ryšio su pasauliu kultivavimas. Tapydamas aš kažką tvarkau savyje. Labai rimtai studijavau menus ne tik universitete, bet ir privačiai, meno mokyklose ir tas profesionalus santykis su daile išliko iki šiol. Juolab kad dabar tai dėstau studentams.

– Prieš kelerius metus su pianistu Viktoru Paukšteliu uostamiestyje pristatėte savo darbų parodą "Sielos archeologija". Abiejų tapyba – labai kontrastinga. Jūsų paveiksluose dominuoja tamsios spalvos.

– V.Paukštelis – puikus ir talentingas muzikas, tačiau tapyba jam taip pat labai svarbi. Jis pradėjo studijuoti dailę ir ilgainiui "patamsėjo" kaip aš, matyt, įvyko kūrybinis virsmas. Dėka jo kelerius metus dalyvauju dailininkų pleneruose. Savo paveiksluose stengiuosi perteikti jausmus ir emocijas. Tapyti einu į gamtą, bet jos kopijuoti nesistengiu. Dievo juk nepralenksi.

– Esate gamtos žmogus?

– Sodininkas iš prigimties, tai yra tikrasis mano hobis.

"Užliurlina sąmonę"

– Ar Klaipėda kultūros atžvilgiu jums atrodo provinciali?

– Kultūros stygius jaučiasi, bet reikia nepamiršti, kokia ji buvo sovietiniais laikais. Nesu ekspertas, bet mano kolegos istorikai, sociologai sako, kad uostamiestis turi savo kultūrą ir ji vystosi. Tiesiog visada norisi daugiau. Neramu dėl to, kad humanitariniai, meniniai dalykai Klaipėdoje nyksta ir, jei tendencija nesikeis, Klaipėda išties taps nyki provincija.

– Žmonių gyvenimas keliasi į internetą, telefonus. Ar jums panašu, kad nyksta ribos tarp realybės ir virtualaus pasaulio?

– Tai yra susiję su nykimu kultūros, į kurios sampratą patenka bendravimas, mąstymas, jausmai, žmonių tarpusavio santykiai. Pavyzdžiui, meilė man nėra emocija, tai yra jausmas. Aš neišgyvenu nuolatinės euforijos, jeigu myliu žmogų. Tai daug gilesnis dalykas. Ir tas trūkinėjantis žmonių ryšys yra nykstančios kultūros rezultatas. Todėl ir turime apverktinus politikus, švietimo ir mokslo ar kultūros ministrus, dėl kurių liūdna ir gėda. Bet visų blogiausia, kad susitaikome ir priimame tai kaip normą. Ištikus kultūriniam ir mąstymo bankrotui, visada pralaimi žmogiškumas.

– Iš kitų akademikų išsiskiriate laisvu, nekomformistiniu mąstymu. Panašu, kad esate tylus aplinkos stebėtojas. Tai – filosofo maniera?

– Gali būti, pats savęs nematau. Stebėti yra mano darbas. Galbūt kalbu akivaizdybes, bet neretai "pagaunu" studentų pasyvumą, įnikusius į tapšnoklius, kur malonūs reginiai ir garsai nuolat liurlina tau į sąmonę dirgiklius.