A. A. Gaučius: versle entuziazmo negana

Su A.Žaliu gaivino miestą

– Kokie pamąstymai kyla, kai jūsų vadovaujamai įmonei "Klaipėdos technika" sukanka 25-eri?

– Mano gyvenimo tikslas – ne šou. Visą laiką užsiiminėjau rimtais darbais. Ir tik ką nors nuveikęs jausdavau trumpalaikį pasitenkinimą. Deja, didelio entuziazmo, norint dirbti pelningai, negana. Verslas yra juodas darbas, kuris turi sukurti pridėtinę vertę. Nuo seno Lietuvoje arė laukus, augino grūdus, gamino juodą duoną ir būtent darbas yra išlikęs lietuvio kraujyje. Dabar situacija kiek pasikeitusi, jauni žmonės truputį kitaip žiūri į pasaulį. Neseniai klausiausi vieno rusų akademiko interviu apie atominę pramonę, tai jis aiškiai pasakė, kad kompiuteris naikina šios dienos jaunimą. Tik atsiradus skaičiavimo mašinėlėms visi puolė jomis naudotis ir dovanojo mokiniams. Aš, ko gero, vienintelis tam aršiai priešinausi. Visą gyvenimą apsiėjau be modernios skaičiavimo technikos, naudojausi tik logaritmine liniuote, su ja padarėme kone visą diplominį projektą. Užtat ir raginu nebrukti skaičiavimo mašinėlių vaikams, nes jie užmirš matematikos pagrindus ir apskritai abstrakčiai mąstyti. Kai kurie dabar ir daugybos lentelės nežino. Štai anūkai man sako: "Kam reikia žinoti, seneli, juk yra "google".

– Jūsų išsilavinimas – elektrotechnikos inžinieriaus. Papasakokite, kur buvo karjeros pradžia?

– Įdomi istorija. Dar tarybiniais metais buvau aktyvus visuomenininkas, dvi kadencijas – deputatas, dirbome su šviesaus atminimo Alfonsu Žaliu, prisidėjome prie Skulptūrų parko, delfinariumo įkūrimo. Mat tuo metu buitinių paslaugų įmonėje "Dangė" ėjau vyriausiojo inžinieriaus ir direktoriaus pareigas. Gaminome baldus, granito paminklus, užsiiminėjome statybomis. Ten bedirbant atėjo vadinamoji pertvarka, kai visi sujudo, sukruto, prakalbo apie laisvę. Kartu su visais ir mes bėgome į priekį.

Jūrininko darbas nesužavėjo

– Laikote save tikru klaipėdiečiu?

– Sunku pasakyti. Gimiau Kaune, nors mano tėvai – žemaičiai, žemdirbiai. Paskui taip susiklostė, kad išvažiavau mokytis į Ukrainą, šešerius metus studijavau Odesos aukštojoje inžinerinėje jūreivystės mokykloje elektromechaniką. Vyko didelis konkursas, bet patekau. Tai buvo įdomus laikas, gyvenome pagal sukarintą, griežtą tvarką. Vis dėlto plaukiojimas po marias ir jūras man netiko.

– Kodėl?

– Šio darbo specifika ne kiekvienam suprantama. Gyvenimas lagamino sąlygomis mane vargindavo. Susikrauni į "čemodaną" drabužius ir bastaisi po nežinomus kraštus. Teko visą pasaulį apiplaukti. Triskart plaukiau Panamos kanalu, vaikščiojau po Lagoso džiungles, tačiau vis neapleisdavo jausmas, kad beprasmiškai švaistau savo laiką. Gal kam atrodytų, jog tai romantika – bet ne man, jei mėnesį nematai ne tik savo artimųjų, bet ir žemės. Pinigai tais laikais buvo didesni – kai išmokėdavo viso pusmečio atlyginimą, galėjai jaustis tikras milijonierius. O paskui vėl sėdi be pinigų dėl įvairių priežasčių – gyvenimo malonumų, šeimos, saldaus gyvenimo paieškų. Po dviejų mėnesių reikia eiti į jūrą mažiausiai pusmečiui. Tai argi čia gyvenimas? Gaila, kad galiausiai Lietuva iš žvejybinės šalies liko be laivyno. Kur pinigai, ten sąžinė į krūmus neria.

– Po studijų Odesoje atkeliavote į Klaipėdą. Ką veikėte?

– Atsisakiau kelionių ir įsidarbinau Valstybiniame žvejybinių laivų projektavimo institute. Čia dirbo apie 400 projektuotojų, projektavome laivus, dokus visai Tarybų Sąjungai. Čia išdirbau apie aštuoniolika metų – nuo eilinio konstruktoriaus iki skyriaus vedėjo, paskutiniais metais vadovavau 40 inžinierių grupei. O paskui taip susiklostė, kad Lietuvai tapo per didelis malonumas ir prabanga turėti tokį didelį būrį laivų projektuotojų. Tiesiog nebuvo poreikio. Draugams pakvietus atsidūriau "Dangėje", kur išdirbau apie dešimtmetį. Gaminome baldus, užsiiminėjome statybomis. Tada prasidėjo privatizacija. Anų laikų ideologija sakė: nelįsk į viršų, neišsišok, nes duos per galvą. Būk kartu su visais. Ir dabar dar pagyvenę žmonės vadovaujasi šiuo principu.

– Akivaizdu, kad tam nepaklusote ir būdamas 50-ties pradėjote kurti savo nuosavą verslą.

– Iš pradžių viskas atrodė nerimtai. Atidarėme parduotuvę "Burda", prekiavome siuvimo reikmenimis, siuvimo mašinomis, importiniais mezgimo ir siuvimo siūlais. Tai buvo tikras moterų klubas, ir aš – vienas inžinierius tarp tų siūlų. Bet žmonės pirko – tais laikais importiniai mezgimo, siuvimo siūlai buvo naujiena. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje tuo pačiu pavadinimu buvo leidžiamas vokiečių mados žurnalas. Klaipėdoje tarsi atstovavome šiam firminiam ženklui. Bet inžinieriaus širdis sakė savo. Šalia "Burdos" pradėjome inžinerinių paslaugų ir prekių verslą ir iki šiol tai sėkmingai darome. Dabar mūsų tikslas nėra parduoti didelius prekių kiekius, teikiame inžinerines paslaugas, konsultacijas, siūlome pažangią technologiją. Įmonė augo ir plėtėsi visoje Lietuvoje, turime klientų ir Latvijoje, Baltarusijoje. Tarp pramonininkų "Klaipėdos technikos" vardas yra gerai žinomas. Pagrindinis mūsų uždavinys – atliepti klientų poreikius ir laiku pasiūlyti, nes ir siūlytojų yra nemažai.

Su artimaisiais – ir darbe, ir namuose

– Dirbti lengviau, kai padeda ištikimi šeimos nariai.

– Išties mus sieja artimesni nei įprasta giminystės ryšiai. Atšventus 70-ties metų jubiliejų kilo retorinis klausimas, tai kur gi finišas? Dabar darbe stengiuosi tik patarinėti kolegoms, juk nebėgiosi visą laiką. Laimei, yra man padedantis jaunimas. Įmonės darbus po truputį perima darbštūs šeimos nariai – sūnus Donatas su žmona Daiva, kuri jau, galima sakyti, atlieka įmonės vadovo pareigas, yra vykdomoji direktorė, taip pat dukra Diana su savo vyru Virgilijumi, tikru CNC pjaustymo mašinų ir kitų sudėtingų įrenginių specialistu. Dabar dažnai pagalvoju, kaip man pasisekė gyvenime, kad turiu puikią šeimą. Su savo anūkų močiute, žmona Violeta, kartu esame jau daugiau kaip 53-ejus metus. Violeta 46 metus išdirbo Klaipėdos miesto stomatologijos poliklinikoje, vasario 8-ąją ji atšventė savo 73-iąjį gimtadienį. Visą dieną priiminėjo pažįstamų, draugų, kolegų ir pacientų sveikinimus. Būna, vaikštai po parduotuvę, pripuola nepažįstamasis, apsikabina. Pasirodo, buvęs jos pacientas. Puiki moteris, net didžiausiame blogyje įžvelgianti gėrį, palaikanti mane sunkiausiose gyvenimo situacijose. Anūkė šiuo metu dirba vadybininke Ispanijos viešbučių versle, yra baigusi du universitetus. Ji užsibrėžusi siekti karjeros aukštumų. Pats esu buvęs Ispanijoje, tai žinau jų ir kitų pietiečių mentalitetą. Dažniausiai vartojamas žodis "manjana", šiandien – siesta, o darbas rytoj. Anūkė išsiskiria savo darbštumu ir, manau, darbdavys tai vertina. Kitas anūkas šiuo metu laimės ieško Vilniuje.

– Kokių pomėgiu turite?

– Esu kūrėjas, protas beveik niekada nesiilsi. Jaunystėje patiko baidarių sportas, gyvendamas Kaune irkluodavau. Medalių turiu, kaip tik tuo metu, kai baigiau mokyklą, kvietė į rinktinę. Tada ir kilo klausimas, rinktis sportą ar mokslą. Pastarasis nugalėjo.

– Daug juokaujate, matyt, gerą humoro pojūtį parsivežėte iš Odesos?

– Anais laikais be humoro būtum išėjęs iš proto. Dabar verslininkams tikras rojus palyginti su tuo, ką anksčiau turėdavo iškęsti vadovai. Pavyzdžiui, yra planas pagaminti tūkstantį stalų, o ministerija skiria nepakankamai medienos. Nors persiplėšk. Sėdi ir galvoji, ką daryti, iš kur gauti medienos? Štai tau ir planinė ekonomika.

Vizitinė kortelė

Gimė 1943 m. kovo 23 d. Kaune.

Baigė tuometinę Kauno 6-ąją vidurinę mokyklą, šiuo metu – KTU Vaižganto progimnazija.

Šešerius metus mokėsi Ukrainoje, Odesos aukštojoje inžinerinėje jūreivystės mokykloje elektromechanikos.

Nuo 1993 m. įmonės "Klaipėdos technika" vadovas.