Gyvūnai, gebantys linksminti, mokyti ir graudinti iki ašarų

Turbūt bet kuris, augintinį laikantis savo šeimos nariu, tvirtintų, jog jo gyvūnas yra pats nuostabiausias ir, žinoma, brangiausias. Tačiau kalbant apie terapinius šunis, net teoriškai būtų sunku įvardyti jų vertę. "Šie gyvūnai yra tiesiog neįkainojami", – šypteli klaipėdietė kaniterapeutė Loreta Jurkuvienė.

Labai stiprus motyvatorius

Kaniterapijos pagrindų apmokyta Loretos augintinė anglų kokerspanielė Kleopatra yra viena iš keturių Maltos ordino pagalbos tarnybos šunų Klaipėdoje.

Bene garsiausiai žinia apie ypatingą jų misiją nuskambėjo praėjusiais metais vykusio unikalaus projekto metu, kai šie terapiniai šunys palaikė draugiją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro ekspozicijas lankiusiems moksleiviams.

"Tai buvo pilotinis projektas – išsibandėme ir pamatėme, kad išties buvo didžiulis vaikų noras dalyvauti parodose kartu su mūsų šuniukais. Dabar savivaldybei vėl teikiame projektą, kad ši iniciatyva turėtų tęstinumą ir galėtume bendradarbiauti ne tik su Kultūrų komunikacijų centru. Jei laimėtume, jau bent keturi muziejai yra sutikę dalyvauti šiame projekte. Tačiau jei net ir negautume finansavimo, vis tiek savanoriškais pagrindais Kultūrų komunikacijų centre tokį pasibuvimą su šunimis bandytume skirti vaikams bent kartą per mėnesį", – pasakojo Maltos ordino pagalbos tarnybos Klaipėdos grupės vadovė L.Jurkuvienė.

Pašnekovė pasakojo, jog terapiniai šunys daugiausia talkina bendraujant su specialiųjų poreikių vaikais.

"Kalbant apie ordino veiklą, šie šuniukai yra lygiai tokie pat savanoriai, kaip ir mes, jie dirba terapinį darbą su vaikais, ypač neįgaliaisiais. Padedami gyvūnų vaikai mokosi, įgauna tam tikrų gyvenimiškų įgūdžių. Šuo jų nesmerkia, neteisia, jis su kiekvienu bendrauja vienodai, nė vieno neišskirdamas. Ir vaikui atrodo, kad būtent šuo moko ji užsisegti sagutes, parašyti raidę ar atlikti kokią kitą užduotį. Mes žaidžiame, tačiau tame žaidime slepiasi svarbūs tikslai, kurių norime pasiekti. Šuo yra labai stiprus motyvatorius. Ir ne tik vaikams", – pripažino pašnekovė.

Studijuoti – į Lenkiją

Pati Loreta dirba Klaipėdos Litorinos mokykloje, kurioje mokosi būtent specialiųjų poreikių ugdytiniai, ir čia ji veda kaniterapijos užsiėmimus.

"Šunys mano gyvenime yra nuo pat mažens, jie visada buvo šalia. Tad pradėjus dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, kažkaip natūraliai kilo mintis, kad į tą procesą galėtų įsijungti ir šuo, nes vaikai labai pozityviai reaguoja į šį gyvūną. Ėmiau domėtis, ieškoti informacijos, kur galiu pasisemti patikimų žinių, taip po truputį viskas ir įsivažiavo", – savo kelio į kaniterapiją pradžią prisiminė Loreta.

Kaniterapijos studijas klaipėdietė baigė Lenkijoje, kadangi mūsų šalyje tokie specialistai bent jau kol kas nerengiami.

Anot pašnekovės, Lietuvoje gyvūnų terapija labiau siejama su delfinais, tačiau ir kaniterapija, arba tiesiog šunų terapija, jau nebėra egzotika, maža to, šis terapijos būdas pastaruoju metu vis labiau populiarėja.

"Esame vieninteliai maltiečiai Lietuvoje, kurie teikia pagalbą kaniterapijos būdu, tačiau apskritai ši terapija populiarėja, yra dirbančiųjų ir Vilniuje, ir Kaune, ir kitose Lietuvos vietose. Šiuo metu turime paruoštus keturis terapinius šunis ir porą, kurie dar mokosi", – vardijo Maltos ordino pagalbos tarnybos Klaipėdos grupės vadovė.

Draugystė be išimčių

Pašnekovė pripažino, jog šiai misijai tinka ne bet kuris šuo.

"Vertiname pagal tam tikras savybes – kaip gyvūnas elgiasi su žmonėmis, ar jis noriai bendrauja ir pan. Kai kurie, tarkime, sako – mano šuo yra labai draugiškas. Bet gal jis draugiškas tik savo šeimininkui ar artimos aplinkos žmonėms. O terapinis šuo turi būti draugiškas visiems be išimties – ar tai būtų senas žmogus, ar vaikas, ar sėdintysis neįgaliojo vežimėlyje, ar tas, kuris skleidžia neįprastus garsus, – kalbėjo kaniterapeutė. – Šuniukai pradedami mokyti faktiškai nuo dviejų mėnesių, o renkamės pagal savo širdį ir intuiciją, žinoma, kviečiamės dresuotoją, kad ir jis įvertintų. Tačiau niekada nėra 100 proc. tikimybės, kad tas pasirinktas šuo taps terapiniu. Tai yra loterija."

Anot Loretos, kiekvienas konkretus šuo pasižymi individualiomis savybėmis, tad šiuo atveju veislė nėra kriterijus – kaniterapijai gali būti rengiami ir paprasčiausi mišrūnai.

"Žinoma, veislė turi tam tikros įtakos charakteriui. Lietuvoje neretai baiminamasi Stafordšyro terjerų, bulterjerų, tačiau esu mačiusi, kaip šie šunys dirba užsienyje, ypač tokių daug JAV. Pavyzdžiui, jie puikiai tinka tuo atveju, kai žmogus nevaldo sugriebimo, jis yra skaudus, o šių šunų skausmo barjeras yra labai aukštas, – aiškino specialistė. – Savo darbe mes taip pat įvertiname augintinių individualumą. Vienas labiau mėgsta judrius užsiėmimus – jis tiks atitinkamai situacijai, jei reikia šuns nusiraminimui, emociniam klimatui sukurti – pasitelkiame Kleopatrą, nes ji dievina glostymus ir turbūt galėtų būti glostoma visą dieną. Kitas moka daugiau triukų, kuriuos veiksmingai išnaudojame edukaciniuose užsiėmimuose, kur reikia skaičiuoti ir pan. Tad turint keletą šunų, jau galima manipuliuoti jais pagal konkrečią situaciją."

Dresuojami visą gyvenimą

Loretos teigimu, terapinis šuo yra didžiulis įsipareigojimas – toks augintis reikalauja labai daug dėmesio ir darbo.

"Turime specialias knygeles, kuriose nurodomi šuns išlaikyti egzaminai. Kad pasitikrintume, gyvūnai yra testuojami kartą per metus. O dresūra vyksta nenutrūkstamai – tai visam gyvenimui. Kartą per savaitę tam paskiriame po porą trejetą valandų, važiuojame pas dresuotoją. Svarbiausia ugdyti bendrąjį paklusnumą, o jau po to mokomės specialių gudrybių, triukų, kuriuos panaudojame savo darbe, – pasakojo pašnekovė. – Mūsų augintinius pamatę žmonės neretai sako – o, aš irgi norėčiau tokio šuns. Tikrai visiems sakome – prašome, prisijunkite, mielai priimame į savo būrį. Tačiau kai žmonės pabando ir pamato, koks tai sunkus darbas, supranta, kad ne kiekvienas gali tam ryžtis. Tokių fanatikų nėra daug, žmogus turi būti tam atsidavęs, tai turi būti pačiam malonu. Galiausiai ir su neįgaliaisiais reikia išmokti bendrauti, atitinkamai į juos reaguoti, yra buvę atvejų, kai žmonės pasako – negaliu, ašaros teka, nežinau, ką sakyti."

Anot specialistės, tokie kaniterapijai apmokyti keturkojai ne tik neįkainojami pinigais, tačiau jų nebūtų įmanoma ir įsigyti, nes gyvūnas ir jo šeimininkas tampa neatsiejamu vieniu.

"Juk neįmanoma tiksliai paskaičiuoti, kiek kainuoja tas laikas, lėšos, kuriuos tu investuoji. Tokie gyvūnai labai brangūs, todėl mes juos itin saugome. Jie nepardavinėjami, nes šuo ir žmogus yra komanda, jie vienas su kitu praleidžia 24 valandas per parą ir vienas kitą pažįsta iš menkiausio krustelėjimo. Žinoma, kažkas kitas galbūt galėtų duoti pagrindines komandas, tačiau tokio stipraus ryšio kaip su šeimininku nebus", – pripažino pašnekovė.

Loreta viliasi, jog ilgainiui kaniterapija kaip specialybė bus pripažinta ir Lietuvoje.

"Viskas pamažu žengia į priekį, tikiuosi, kad situacija ilgainiui keisis ir pas mus. Kaniterapijos užsiėmimams reikia ne tik šuns, bet ir papildomų priemonių vaikams – ir popieriaus, ir klijų, ir kita, galiausiai pačios ergoterapinės priemonės yra be galo brangios. Stengiamės teikti įvairius projektus, kad bent dalelė išlaidų pasidengtų. O kol kas daugiausia veikiame savanoriškais pagrindais. Tačiau viską atperka tos spindinčios vaikų akys, kai jiems kažkas pavyksta – tada jau būna džiugu iki ašarų ne tik mums, bet ir tėvams", – šyptelėjo pašnekovė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Pas mus gimnazijoje lankėsi Loreta su savo švelniąją, nuostabiąją ir ramumą nešančią Kleopatrą. Ačiū Jums, kad esate.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių