Jūrinį sąjūdį skatinęs generolas iš Kretingos

Jūrininkų sąjungos pirmininkas

Žemaičių žemė Lietuvai davė iškiliausią Lietuvos jūrininką Liudviką Stulpiną. Ne mažiau svarbus ir iš Kretingos kilęs V. Nagius-Nagevičius, kurio erudicija tarpukario Lietuvoje buvo viena didžiausių ir tarp jūrininkų, ir tarp kariškių.

V. Nagius-Nagevičius buvo pažįstamas ir su jūrų kapitonu L. Stulpinu. Geras jo bičiulis buvo ir Lietuvos kariuomenės brigados generolas Teodoras Daukantas. Yra duomenų, kad kaip tik V. Nagius-Nagevičius savotiškai stūmė T. Daukantą 1924 m. tapti Lietuvos krašto ministru.

Jų tandemas suveikė ir 1923 m. kovą, kai 11 d. Kaune buvo įsteigta Lietuvos jūrininkų sąjunga. Jos pirmininku tapo V. Nagius-Nagevičius, o valdybos pirmininku – T. Daukantas.

Jie, taip pat ir kiti jūrininkai, įskaitant ir L. Stulpiną, prisidėjo, kad tų pačių 1923 m. vasarą, o tiksliau birželio 15 d., būtų įsteigtas Lietuvos jūrininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Lietuvos valstybės archyve yra išlikusi nuotrauka, kur V. Nagius-Nagevičius Klaipėdoje susitiko su jūrų kapitonu L. Stulpinu ir Lietuvos jūrininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku Maksu Radtke.

Pradžioje Lietuvos jūrininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariai daugiausia buvo vokiečių laivyno jūrininkai, kurie rėmė Lietuvos jūrininkų sąjungos tikslus Lietuvai atitekusioje Klaipėdoje. Lietuvos jūrininkų Klaipėdoje 1923 m. iš esmės dar nebuvo, nes nebuvo ir lietuviško laivyno.

Susitikimas: V. Nagius-Nagevičius (dešinėje) 1923 m. su Klaipėdos jūrininkais L. Stulpinu (centre), M. Radtke (kairėje). Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Kitos jūrinės iniciatyvos

Jau vėliau brigados generolai V. Nagius-Nagevičius ir T. Daukantas daug prisidėjo, kad Kaune prie aukštosios technikos mokyklos būtų įsteigtas jūrininkų rengimo skyrius.

V. Nagiaus-Nagevičiaus vadovaujama Lietuvos jūrininkų sąjunga skelbė deklaracijas, rašė memorandumus, taip išjudindama Lietuvos valdžią atkreipti didesnį dėmesį į Klaipėdą, jūrą, rūpintis lietuviško jūrų laivyno kūrimu.

Tiek V. Nagius-Nagevičius, tiek T. Daukantas to meto Lietuvos žiniasklaidoje skelbė straipsnius apie jūrininkystės ir vandens transporto svarbą nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

Paraleliai rengiami įvairūs susitikimai su visuomene, besikuriančiomis organizacijomis. V. Nagiaus-Nagevičiaus vadovaujama Lietuvos jūrininkų sąjunga skelbė deklaracijas, rašė memorandumus, taip išjudindama Lietuvos valdžią atkreipti didesnį dėmesį į Klaipėdą, jūrą, rūpintis lietuviško jūrų laivyno kūrimu.

Aktyvi Lietuvos jūrininkų sąjungos veikla galėjo paskatinti 1923 m. spalio 10 d. Kaune įkurti Lietuvos moterų sąjungą tautiniam laivynui remti. Šios sąjungos veikla buvo ypač reikšminga, nes į ją buvo susibūrusios to meto Kauno aukštuomenės damos, kurių įtaka buvo itin ryški.

Gydytojas karo laivuose

V. Nagius-Nagevičius, kaip ir daugelis XX a. trečiojo dešimtmečio jūrinio sąjūdžio atstovų, buvo tarnavęs Rusijos kariniame jūrų laivyne.

Skirtumas tik tas, kad V. Nagius-Nagevičius Sankt Peterburge buvo baigęs ne jūrinius mokslus. Jis turėjo du diplomus, kurių nė vienas nebuvo tiesiogiai susijęs su jūra. Jis 1904 m. baigė Sankt Peterburgo Archeologijos institutą, tapo vienu pirmųjų aukštąjį išsilavinimą turinčių profesionalių lietuvių archeologų. 1910 m. baigė Sankt Peterburgo karo medicinos akademiją.

Tiek archeologijoje, tiek medicinos srityje V. Nagius-Nagevičius atliko nemažų darbų. Iš karto po to, kai įgijo karo gydytojo specialybę, jam teko susipažinti su jūra ir karo laivais. 30-metis gydytojas buvo paskirtas dirbti vyr. gydytoju į karo laivus „Chrabryj“, vėliau į šarvuotį „Slava“. Karo laivuose, kurie stovėjo prie Rygos, V. Nagius-Nagevičius sutiko ir praleido 1,5 metų Pirmojo pasaulinio karo. Tapo carinės Rusijos karo laivų mūšių su vokiečių laivais liudininku. Vėliau jam teko rūpintis karo sanitarijos reikalais Suomijos įlankoje, 1917 m. buvo perkeltas į Juodosios jūros regioną, kur Krymo pakrantės sanatorijas rengė priimti ir gydyti tuberkulioze sergančius žmones.

Elitas: Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūrų skyriaus mokiniai ir mokytojai: centre (iš kairės) – jūrų kapitonai Pranas Šuipys, Teodoras Reingardas, generolai T. Daukantas, V. Nagius-Nagevičius, Kauno aukštesniosios mokyklos direktorius inž. Julijonas Graurogkas, jūrų kapitonas Aleksandras Azguridis. „Pajurionaujienos.com“ nuotr.

Dėmesys kultūrai, archeologijai

Į Lietuvą jis grįžo 1918 m., įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tapo pirmuoju jos karo gydytoju, Lietuvos kariuomenės karo sanitarijos tarnybos viršininku, vadovavo Krašto apsaugos ministerijos karo sanitarijos tarnybai. Kartu su bendraminčiais įkūrė Sanitarijos puskarininkių mokyklą, Aukštuosius karo sanitarijos kursus.

Karo gydytojas nepamiršo archeologijos ir jūrinių reikalų. Jo dėmesio sulaukė ir gamtos paminklai, ir kultūros paveldo objektai. Jis asmeniškai rasdavo laiko vykdyti archeologinius Lietuvos priešistorės tyrimus.

Ypač aktyvus archeologijos srityje jis buvo po 1930 m., dalyvaudavo tarptautiniuose archeologų kongresuose. Jo veikla archeologijos srityje buvo pastebima ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, tapo Latvijos mokslų akademijos nariu, jo veiklą teigiamai įvertino ir kitos šalys.

1920 m. V. Nagiui-Nagevičiui buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės generolo laipsnis, skirta Babtyno dvaro sodyba su 20 ha žemės, kur jis augino veislinius žirgus.

1923 m. jis tapo Vyriausiojo Lietuvos komiteto, kuriam buvo pavesta įsteigti tautinį laivyną, nariu. Tuomet ir prasidėjo iniciatyvos steigti Lietuvos jūrininkų sąjungą, Jūrininkų mokyklos skyrių Kaune. Jūrinėje srityje daug davė jo pažintis su kitu Lietuvos kariuomenės generolu T. Daukantu, jūrų kapitonais, kitais jūrininkais lietuviais, kurie buvo baigę karo laivyno mokslus Sankt Peterburge, tarnavę Rusijos karo laivyne ir grįžę į Lietuvą.

1944 m. artėjant sovietams V. Nagius-Nagevičius pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV, kur Klivlande 1954 m. mirė. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jo palaikai buvo perkelti į Lietuvą, palaidotas Kretingos miesto senosiose kapinėse.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį ”, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.