Kančia išsižadėti tėvynės neprivertė

„Esame čia, kad nulenktume galvas prieš tuos, kurie grįžo su lietuviška šneka, su Dievu širdy, su artimo meile“, – minėjimą, skirtą Gedulo ir vilties dienai, vakar uostamiestyje pradėjo kunigas Saulius Stumbra, retoriškai klausdamas ar vis dar mokame vertinti savo Žemę, kalbą ir artimą, ar būdami kartu nesijaučiame vienas kitam svetimi.

Vienos skaudžiausių istorijos datų paminėjimas uostamiestyje tradiciškai buvo pradėtas iškilminga eisena nuo Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos buveinės Liepų gatvėje iki Tautos kančios memorialo. Joje dalyvavo ne tik buvę tremtiniai ir jų artimieji, bet ir kariai bei skaudiems žmonių išgyvenimams neabejingi tautiečiai.

„Tikiuosi, kad tautiečių kaulai ir kauleliai, išbarstyti GULAG'o platybėse, kažkada ras vietą Tėvų Žemėje“, – vylėsi miesto meras Vytautas Grubliauskas, pažymėdamas, jog kiekvienais metais likusių gyvų mūsų istorijos liudininkų lieka vis mažiau.

Politinių kalinių ir tremtinių Klaipėdos skyriaus pirmininkas Vytautas Mickus, neslėpdamas susijaudinimo, trumpai apžvelgė tremties etapą, leisdamas bent mintimis nuklysti į aukų išgyvenimus.

Praėjus 72 metams po skaudaus Lietuvos istorijos etapo, okupacijos sužalotos širdys rodo pavyzdį, koks stiprus, nepalaužiamas ir ištikimas savo kraštui privalo būti žmogus.

Viena jų – Benigna Dirginčiūtė – Klodienė, atuomet septynerių metų mergaitė, buvo ištremta kartu su visa šešių asmenų šeima. Skaudūs prisiminimai ją nuneša į tuos laikus, kai paskutinį kartą matė savo tėvą, o maistas buvo didžiausia vertybė. „Dabar gyvename tikrai gerai, o skundžiamės labiau nei tuomet“, – buvusi tremtinė pripažįsta, kad vienintelis noras tuomet buvo kuo greičiau sugrįžti į šalį, kurią dabartinės kartos lengva ranka palieka.



NAUJAUSI KOMENTARAI

jolka.joz

jolka.joz portretas
Nafig tie tremtiniai. Cirkas. As esu tikru tikra tremtine - na ir kas?
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių