Keliuose vietos užtenka visiems

Nepabandęs nesuprasi

„Manau, kad sunku suprasti, kaip kelyje jaučiasi dviratininkas, jeigu niekuomet nevažiavai dviračiu gatve, kuria greta tavęs pravažiuoja sunkvežimiai, autobusai, lengvieji automobiliai“, – kalbėjo klaipėdietis Rokas, šį pavasarį jau nebe pirmą kartą į darbą važiuojantis dviračiu. Vyras pripažįsta, kad po beveik 4 mėnesių, praleistų vien tik prie automobilio vairo, reikia prisiminti, kaip pasirūpinti savo saugumu kelyje. „Manau, kad pirmiausia saugumu kelyje kiekvienas turime pasirūpinti pats – nedaryti neapgalvotų manevrų ir visuomet pagalvoti, kokią įtaką kito eismo dalyvio elgesiui kelyje gali padaryti vienas ar kitas mano veiksmas“, – dėstė klaipėdietis, visuomet į gatves išriedantis apsivilkęs šviesą atspindinčią liemenę ir užsidėjęs šalmą. „Kai paragauji ir dviratininko, ir vairuotojo duonos, supranti, kad dviratininkas, apsivilkęs liemenę ir įsijungęs galinius bei priekinius žibintus, yra matomas kelissyk geriau, nei to nepadaręs. O kai pavažinėji dviračiu, supranti, kad tie keliasdešimt centimetrų, kuriuose dviratininkams, važiuojantiems greta dešinio kelkraščio, tenka sutilpti, yra itin mažai, ypač tuomet, kai reikia apvažiuoti kokią nors kliūtį“, – savo kaip vairuotojo ir kaip dviratininko patirtimi su „Klaipėdos“ skaitytojais dalijosi Rokas.

Juokaudamas vyras teigė, kad jis dviratininkus skirsto į kelias grupes – tuos, kuriems tai ir transporto priemonė, ir sportas, ir laisvalaikio praleidimo būdas, ir tuos, kuriems dviratis yra ramstis. „Taip vadinu tuos dviratininkus, kurie padauginę gėrimų su draugais nutaria, kad važiuoti automobiliu negali, tačiau kažkodėl nusprendžia, kad dviratį dar suvaldys. Tokių žmonių  aš visiškai nepateisinu ir siūlyčiau iš jų atimti ir dviratį, ir vairuotojo pažymėjimą, nesvarbu, kad tuo metu jie nesėdėjo prie automobilio vairo. Automobilį vairuojantis žmogus turi suprasti, kokį pavojų kelia bet kuris neblaivus eismo dalyvis“, – įsitikinęs Rokas.

Saugus atstumas

Dviračių entuziastas Saulius Kružinskas, dviračiu važinėjantis ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse, teigė, kad pagarba dviratininkams Lietuvoje didėja kasmet. „Prieš keletą mėnesių grįžau iš kelionių dviračiais po Venesuelą bei Trinidadą ir Tobagą. Tad, jeigu lyginsime su šiomis šalimis, Lietuva – visų eismo dalyvių rojus, tačiau jeigu bandysime lygintis su senosiomis Vakarų Europos šalimis, pamatysime, kiek dar daug turime tobulėti“, – kalbėjo S.Kružinskas bei atkreipė dėmesį, kad dviračių infrastruktūros gerinimo darbai vyksta ir Lietuvoje. „Žinoma, mes visuomet norime visko kuo greičiau, ir tai, matyt, natūralu, tačiau Beniliukso šalys ar Danija, kurias mes laikome dviratininkų mekomis, visą gerovę sukūrė ne per metus ir, matyt, net ne per dešimtmetį“, – kalbėjo S.Kružinskas.

Vienintelė blogybė, kurią pašnekovas išskyrė kalbėdamas apie dviračių eismą Klaipėdoje, – Herkaus Manto gatvė. „Ja baisu važiuoti dviračiu dėl autobusų vairuotojų elgesio. Lenkdami dviratininką jie nepalieka pakankamai erdvės, taip prispausdami prie kelkraščio. Manau, kad Lietuvoje galiojančiose KET reikėtų apibrėžti saugų atstumą lenkiant, kaip tai padaryta Olandijoje ir kitose šalyse. Tose šalyse galiojančiose KET nurodyta, kad saugus atstumas lenkiant dviratininką yra 1,5 metro“, – tvirtino dviratininkas.

Kad saugus atstumas lenkiant dviratininką yra itin svarbus, pritarė ir buvęs lenktynininkas Stasys Brundza. „Kelyje sutikęs dviratininką visuomet su juo prasilenkiu palikdamas kiek įmanoma didesnį atstumą. Kodėl? Todėl, kad nežinau kelkraščio būklės, tad neaišku, ar tiesiai važiavęs dviratininkas nepasuks giliau į juostos vidurį ir ar suvaldys dviratį tuo metu, kai aš pro jį važiuosiu. Paprastai tariant, lenkiant dviratininką, reikia palikti vietos jam nukristi“, – patikino S.Brundza.

Perplanuoti sudėtinga

Pasak S.Brundzos, siekiant nuo eismo pavojų apsaugoti dviratininkus, reikėtų įrengti visiškai atskirus dviračių takus, tačiau tai reikalautų itin didelių investicijų, kurių Lietuva, deja, šiuo metu neturi. Taigi pasak technikos mokslų daktaro itin svarbu visiems kelyje būti itin atidiems ir pasirūpinti smulkesniais už save eismo dalyviais.

Architektas Mindaugas Pakalnis įsitikinęs, kad, net ir radus papildomų lėšų, įrengti atskirus dviračių  takus būtų sudėtinga, nes statant daugelį Lietuvos miestų apie atskirus kelius dviračiams net nebuvo galvojama. „Pažvelkime į didžiausių šalies miestų senamiesčius – juose kartais sunku prasilenkti didesniam būriui pėsčiųjų, o atskiras dviračių takas dar labiau sumažintų erdvę. Tad miestų planavimas ir reikiamos infrastruktūros pritaikymas nėra toks lengvas, kaip kartais gali atrodyti“, – sakė architektas.