Klaipėdietės lėlės priverčia aikčioti ir verkti

Žaislas, netikri pinigai, burtų, teatro atributas, interjero akcentas – tokia gausybė asociacijų, prasmių, įvaizdžių telpa į vieną žodį. Įspūdingas lėles kurianti klaipėdietė Rita Danielienė prisipažino, jog jų magijai atsispirti sunku. "Tai tarsi manija, liga", – šypsojosi moteris, prieš porą dienų uostamiestyje pristačiusi pirmąją autorinę savo kūrinių parodą.

Keliauja po pasaulį

Ritos lėlės skirtos ne žaidimams – tai meno kūriniai, kurie jau papuošė ne vieną interjerą ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Japonijoje. Bent jau šios kryptys žinomos jų autorei.

Tačiau gali būti, kad kūrėjos darbai yra dar plačiau paplitę po pasaulį. Moteris prisipažino, jog negalėtų pasakyti, kiek iš viso jos "kūdikių" gimė per tuos trejetą metų, kai ji susirgo, kaip pati juokauja, lėlių liga. Parodoje R.Danielienė pristatė dvi dešimtis savo darbų, porą jų šiai progai teko pasiskolinti iš savo pirkėjų.

Anot pašnekovės, studijoje darbai neužsibūna, vienu ar kitu būdu suranda savo naujuosius namus.

"Kiekvieną kartą, kurdama lėlę, užduodu sau klausimą, kokią norėčiau matyti savo namuose, kokia patiktų man. Bet namuose lėlių neturiu, kai tik kokią nors sukuriu, ji atranda savo šeimininką. Buvo pora lėlių, su kuriomis buvo labai sunku išsiskirti, nors lyg ir niekuo nebuvo ypatingos", – pasakojo kūrėja.

Nuėmė skalpą

Tapytoja, profesionali interjero dizainerė prisipažino, jog keletą lėlių yra sukūrusi specialiai užsakovų namams. Joms teko montuoti atskiras sienų nišas bei pagal atitinkamas spalvas, faktūras derinti kitus aplinkos elementus.

"Kai užsikrėčiau šia aistra, ėmiau labiau domėtis lėlėmis, jų istorija. Labai senas tradicijas jos turi Rusijoje, čia netgi pagal lėles, jų koloritą keičiami interjerai, jos tarsi diktuoja tam tikras žaidimo taisykles. Lietuvoje tokių gilių tradicijų nėra, pas mus lėlės turbūt išpopuliarėjo pastarąjį dešimtmetį", – aiškino kūrėja.

Rita šyptelėjo, jog vaikystėje neturėjo tokio lėlių pasirinkimo kaip dabartiniai vaikai. Tačiau jau tuo metu knietėjo sužinoti, iš ko ir kaip jos padarytos.

"Ardydavau jas, buvau nuėmusi skalpą, kad galėčiau pažiūrėti, kaip įdėtos akys, kaip jos vartosi", – prisiminusi vaikiškas išdaigas juokėsi moteris.

Užmiršta apie valgį

Anot pašnekovės, ir po daugelio metų kokiame nors salone, parduotuvėje pamačiusi interjerinę lėlę galėdavusi prastovėti po valandą, apžiūrinėdama jų veido bruožus, mimiką, rankytes, drabužius ir kitas detales.
"Tai pastebėjusi dukra gimtadienio proga nupirko man paprastą kinišką lėlę, o kiek vėliau visai netikėtai sesuo paprašė restauruoti seną klouną. Man reikėjo sutvarkyti plaukus, rūbus, atkurti veidą. Po šio pirmojo prisilietimo pradėjau desperatiškai ieškoti informacijos, kaip tai daroma. Ir tada į Klaipėdą atvažiavo žinoma lėlininkė Jekaterina Guseva, kuri čia vedė kursus. Taip viskas ir prasidėjo. Taip, tai yra liga, apsėdimas. Mano vyresnioji dukra sako – kaip tu gali knistis visą dieną, aš išprotėčiau. Iš tiesų tas kūrybinis procesas visiškai užvaldo – užmiršti ir laiką, ir valgį. Taigi dar didelis klausimas, ar tu tą lėlę valdai, ar ji tave", – juokavo pašnekovė.

Galiausiai, filosofavo Rita, ar ir mes patys nesame lėlės likimo ar Aukščiausiojo rankose – kiekvienas kuriame savo vaidmenis, turime savo misiją, užduotį šiame gyvenime.

Kai kurios užgaidos – tabu

Per kiek laiko gimsta viena lėlė, anot Ritos, priklauso ir nuo nuotaikos, ir nuo užduoties sudėtingumo, taip pat nuo naudojamų medžiagų.

"Sugalvoji lėlę, mintyse ją matai, bet procese ji pasidaro kitokia, elgiasi taip, kaip nori. Kartais tą įvaizdį tenka savyje nešiotis labai ilgai. Vidutiniškai lėlės gimimas užtrunka savaitę pusantros, tačiau dirbant nuo iki. Tai labai ilgas procesas – džiūvimas, šlifavimas, detalių sujungimas, dažymas, aprengimas. Kiekvienas etapas reikalauja savo laiko. Pavyzdžiui, pačią pirmąją savo lėlę užbaigiau tik šiandien. Itin sudėtingas darbas – portretinė lėlė. Vieną tokią pagal mergaitės nuotrauką kūriau beveik metus. Buvo ne vienas momentas, kai knietėjo atiduoti avansą ir viską mesti. Tačiau suvokiau, kad man tai yra pamoka, jei to atsisakysiu, vadinasi, kažką praleisiu, kažką prarasiu", – kalbėjo kūrėja.

Rita prisiminė, kad vieno užsakymo teko atsisakyti, nes jis pasirodė kiek makabriškas.

"Viena mama norėjo, kad sukurčiau jos nėščios dukters lėlę. Nesutikau. Nežinau, gal tai yra prietaras, bet man tai būtų tolygu kaip užfiksuoti tą laukimo momentą, tarytum jį užrakinti. O gal tada tas laukimas tam žmogui taps amžinas?" – svarstė pašnekovė.

Svajonė – suvirinimo aparatas

Pagrindinė Ritos darbo medžiaga – polimerinis molis, kuris stingsta ore. Kūrėja pamėgo ir veltą vilną, papjė mašė – pastarąją laiko unikalia dėl jos universalumo: iš jos pagaminta masė labai plastiška, tad nesunku modeliuoti įvairias detales, tokia medžiaga lengvai šlifuojama, dažoma, tačiau sykiu ir labai kieta.

"Visi namai, studija apversti įvairiomis detalėmis, audinių skiautėmis, siūlais. Tiesiog pradedi rinkti viską, nes bet ko gali prireikti ir tai kažkada atras savo vietą. Kuo toliau, tuo labiau norisi išbandyti vis kitas medžiagas, mąstai, kas dar tai galėtų būti. Pavyzdžiui, dabar mano svajonė – nusipirkti suvirinimo aparatą ir kurti skulptūrėles iš smulkių metalinių detalių – senų laikrodžių, kažkokių varžtų, vinių ir panašiai", – idėjomis dalijosi pašnekovė.

Lėlėms kurti Rita jau išbandė ir pajūryje rastas jūros nugludintas medines detales.

"Lėlė turi kažką pasakoti, ji turi sudominti. Pirmiausia ji – žmogus, vadinasi, tai ir jausmai, emocijos, mimikos. Auga vaikai, juos stebiu, užfiksuoju įvairias pozas, būsenas, veido išraiškas", –įkvėpimo šaltinį įvardijo kūrėja.

Pratrūksta emocijomis

Anot pašnekovės, jai būtų sunku įvardyti, koks kūrybinio proceso etapas yra mieliausias.

"Užburia pats prisilietimas. Galbūt smagiausia proceso dalis – kai jau matai galutinį rezultatą?" – svarstė kūrėja.

Interjerinių Ritos lėlių kainos svyruoja maždaug nuo 500 iki 2000 litų, nelygu, kokios medžiagos joms naudojamos, kiek darbo ir laiko įdėta. Pašnekovė prisiminė, jog viena moteris užsisakė lėlę ir specialiai šiam pirkiniui taupė pinigus.

"Bet man didžiausias įvertinimas – žmonių emocijos, tai, kad jiems patinka mano darbai. Jėzusmarija! – man tai pats gražiausias komplimentas, – juokėsi kūrėja. – Pamenu, kai dvi pirmąsias mano lėles pamatė draugė, ji apsiverkė. Labai išsigandau, buvo netikėta."

Rita prasitarė, jog labai norėtų Klaipėdoje atsidaryti panašius lėlių namus kaip Rygoje.

"Tai būtų ne muziejus, o toks savotiškas lėlių viešbutis. Norėčiau, kad jos judėtų, keliautų, kad vienos ateitų, kitos išeitų. Kad visada būtų įdomu ateiti ir pasižiūrėti, kas pasikeitė", – šypsojosi pašnekovė.