Klaipėdietės sklypas dingo it dūmas

Atsidūrė užburtame rate

73-ejų klaipėdietė Galina (pavardė redakcijai žinoma – A.D.) buvo laivų inžinierė-konstruktorė, ji visą gyvenimą dirbo Klaipėdos uosto bendrovėse.

Paskutinė moters darbovietė – liūdnai pagarsėjusi valstybinė žvejybos laivyno įmonė "Jūra", kurios griūtis prasidėjo 1994-aisiais, po kelerių metų bendrovė bankrutavo, tada buvo atleista tūkstančiai darbuotojų, tarp jų ir Galina.

Dar dirbdama "Jūroje" moteris gavo 6 arų sodo sklypą (Nr. 600) sodininkų bendrijoje "Aisė" Šiūparių kaime, Klaipėdos rajone.

1992 m. sodininkai buvo informuoti, kad naudojamus sklypus gali išsipirkti.

Galina, kaip ir kiti sodininkai, pateikė dokumentus sklypo privatizacijai ir 1993 m. sausio 19 d. Lietuvos taupomajame banke sumokėjo privalomas įmokas.

Po kelerių metų iš kitų sodininkų klaipėdietė sužinojo, kad jie jau sudarę sodo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, ir sodo sklypai tapo privati jų nuosavybė.

Tada ji kreipėsi į bendrijos pirmininkę Zitą K. klausdama, kada jos dokumentai bus sutvarkyti.

Patekau kaip į užburtą ratą.

"Ji man atsakė, kad šis klausimas nuo jos nepriklauso, kad visų sodininkų dokumentai perduoti Klaipėdos rajono valdybos Žemėtvarkos tarnybai, kada Žemėtvarkos tarnyba nusprendžia, tada ir kviečia sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Ji man pasiūlė kreiptis į Žemėtvarkos tarnybą. Kreipiausi ir ten. Žemėtvarkos tarnybos darbuotojai man vėl pasiūlė kreiptis į bendrijos pirmininkę. Patekau kaip į užburtą ratą", – guodėsi klaipėdietė.

Nuosavybė staiga išgaravo

Nepaisant to, kad privatizavimo dokumento ji taip ir negavo, moteris su šeima savo turimame sklype ėmėsi daržininkystės, atsivežė statybinių medžiagų, ketino kasti šulinį, statyti sodo namelį.

Klaipėdietė nuoširdžiai tikėjo, kad sklypas jau jos nuosavybė.

Tačiau situacija pasikeitė 1997 m., kai Galina sunkiai susirgo, ilgai buvo gydoma, galiausiai jai pripažintas neįgalumas. Dirbti sunkių sodo darbų tuo metu ji jau nebegalėjo.

"Todėl nuo 1997 m. daržo jau nesodinau. Tačiau kelerius metus per pavasario-rudens sezoną ne mažiau kaip keturis kartus su šeima atvažiuodavome į sodo sklypą, kepdavome šašlykus, ilsėjomės. Po to vėl sunkiai susirgau, gulėjau ligoninėje, tačiau kasmet mokėjome sodininko nario mokestį po 50 litų, kai 2014 m. iš sodo kaimyno išgirdau, kad aš jau seniai nebesu savo sklypo savininkė", – stulbinamą istoriją papasakojo Galina.

Protokolas Nr. 2

Sužinojusi bauginančią informaciją, kad sodas jau nebe jos, Galina kreipėsi į dabartinę bendrijos pirmininkę Ziną V.

Toji, pasak klaipėdietės, užuot patvirtinusi arba paneigusi šį faktą, primygtinai ėmė reikalauti, kad moteris pasakytų, iš kur ji sužinojusi šitą dalyką.

Po ilgų ginčų Galina išsireikalavo kooperuotos sodininkų bendrijos "Aisė" įgaliotinių susirinkimo, įvykusio 1994 m. liepos 9 d., protokolo Nr. 2 kopiją.

Šis "istorinės" vertės dokumentas patvirtino, kokiu pagrindu Galina ir dar 230 sodininkų tada neteko teisės naudotis savo turimais sklypais.

Įgaliotiniai nutarė, kad neprivatizuoti ir nedirbami sodo sklypai bus atimti iš jų naudotojų "negrąžinant jokių piniginių įmokų".

Štai ką tada per tą susirinkimą pasakė bendrijos valdybos narė M.Ivanova ir tai užfiksuota protokole Nr. 2: "Nedirbami sklypai tai didelis nepatogumas tiems, kurie dirba, nes piktžolės ir sėklos teršia mūsų sodus. Be to, labai negraži aplinka sąskaita tų, kurie nieko neveikdami, skaitosi "šeimininkais". Skaitau, kad teisingai pasielgsime, išjungdami tokius "šeimininkus" iš bendrijos narių. Balsuoju už tai pati ir kviečiu kitus pagalvoti balsuojant" (kalba netaisyta – A.D.).

Pagal šį dokumentą apie atimtus sklypus buvę jų savininkai turėjo būti informuoti asmeniškai raštu.

Galina tvirtino, kad apie tokį "sąmokslą" sužinojo tik po 20 metų.

Jos esą joks rašytinis bendrijos pranešimas niekada nepasiekė, jai niekas to nesakė tiesiogiai, nors, kaip ji pati tvirtina, kasmet iki pat 2014-ųjų mokėjo sodininko nario mokestį asmeniškai sodo pirmininkei.

"Nario mokestį mokėjau reguliariai. Problema tik ta, kad neturėjau sodininko knygelės, kurios primygtinai reikalavau, bet man jos nedavė, aiškindami, kad neatspausdino ir panašiai. Pirmininkė apie įmokėjimą pasižymėdavo savo lapelyje. Jokie kvitai nebuvo išduodami. O sunaikinus turimą lapelį, buvo galima teigti, kad nemoku mokesčių", – įtarė Galina.

Turtas – į ketvirtas rankas

Iš Galinos atimtas sodo sklypas ilgai buvo "laisvas". Ir štai tik 2004 m. pavasarį jį nupirko.

Tų metų gegužės 28 d. bendrijos "Aisė" valdybos nutarimu nuspręsta dalį sklypų parduoti. Tarp jų ir Galinos (Nr. 600).