Klaipėdos benamio išpažintis: alų imu tik iš mandagumo

Smerkiančios praeivių akys kasdien palydi skverelyje prie Senojo turgaus įsikūrusį benamį. Tikindamas, esą mokslų perkrimto daugiau už dažną užgauliotoją, vyriškis prasitarė į replikas ir piktus žvilgsnius seniai dėmesio nebekreipiantis.

Smerkiančios praeivių akys kasdien palydi skverelyje prie Senojo turgaus įsikūrusį benamį. Tikindamas, esą mokslų perkrimto daugiau už dažną užgauliotoją, vyriškis prasitarė į replikas ir piktus žvilgsnius dėmesio seniai nebekreipiantis.

Algimantu Petraičiu prisistatęs pašnekovas patikino, jog nėra toks apgailėtinas, kaip jį esą bando pavaizduoti aplinkiniai. Jo gyvenimo kelionė dar prieš gerą dešimtį  niekuo nesiskyrė nuo šia gatve išdidžiai žygiuojančių žmonių.

Baigė du universitetus

„Gimiau ir augau Klaipėdoje. Daržų gatvėje praleidau smagią vaikystę. Ten, kur dabar stovi restoranas, anksčiau buvo mano namai“, – prisiminimais dalijosi Algimantas, vis žvilgčiodamas į savo buvusio kiemo pusę.

Jaunystę paaukojęs mokslams, benamis tikino universitetą baigęs ne tik Klaipėdoje, bet ir Rygoje. „Tada gyvenau gerai. Baigiau jūreivystę. Vėliau pradėjau dirbti pameistriu baldų gamykloje, po to – meistru „betonkėj““, – kalbėjo jis.

72-uosius metus skaičiuojantis vyras prisiminė, jog gatvėje atsidūrė maždaug prieš dešimtmetį. Dėl tokio gyvenimo posūkio Algimantas labiausiai kaltina savo polinkį į muštynes.

„Negi turiu laukti kol man duos į snukį, turiu stovėti ir atsiprašinėti, nors nieko neįžeidžiu ir blogo nedariau?“ –  pasiteiravus, kodėl taip „niežtėdavo kumščiai“, retoriškai klausė jis.

Atsisakydamas apie šį gyvenimo etapą papasakoti išsamiau, Algimantas pridūrė: „Visaip juk gyvenime susiklosto“.

Labiausiai mėgsta cepelinus

Didžiuodamasis, jog dažnas netiki, kad jam jau 72-ji, pašnekovas patikino „tokiu senu“ ir pats nesijaučiantis.

„Kai būna gera nuotaika, ir „kabake“ sušoku. Jaunimui patinka, stebisi.  Būna, už tai ir kapeikėlių duoti nepagaili“, – pasakojo jis.

Paklausus, kiek pinigų per dieną taip „užsidirba“, pašnekovas pripažino kartais surenkantis net iki 20-ies litų. Tačiau pasitaiko, jog gauna vos kelis centus.

„Žmonės kartais maisto palieka, kartais pinigų. Geriausiai kai duoda kapeikėlių, tai pats nusiperku, ko noriu. Turistai irgi retai kada praeina. Būna ir alum pavaišina.

Juk neįžeisi žmogaus, reikia paimti. Tai ir išgeriu kartais, kai niekas nemato. Bet girto manęs besivoliojančio nesutiksi!“, – valgydamas praeivio sušelptą bandelę tikino Algimantas.

Nurodydamas, jog kaip tikras lietuvis labiausiai mėgsta cepelinus, pašnekovas  pripažino jų galintis sau leisti gana retai.

Be paso – neįleidžia

Vasaros metu lauke dažnai nakvojantis benamis nerimavo, jog artėjant šaltesniems orams teks sukti galvą, kur apsigyventi. Pasak jo, vis labiau nelepinantis gyvenimas duris užvėrė ir į nakvynės namus. 

„Trumpai, aiškiai tariant – gyvenu blogai. Miegu štai ten, – ranka parodo į gėlynus. –  Į nakvynės namus neįleidžia, nes paso neturiu. Sakau jiems – mano duomenys pas jus senų seniausiai yra, juk tiek metų ateinu. Žino jie viską: ir pavardę, ir kur gimęs augęs esu. Tačiau tenka lauke ant kėdutes sėdėti. Naktimis jau vėsoka, ypač prieš rytą. Anksčiau turėjau paltą, bet palikau tuose namuose“, – lyg žirnius į sieną berdamas kalbėjo benamis.

Tikindamas, jog dokumentus vis tiek teks susitvarkyti, Algimantas vylėsi žiemos naktis praleisti jau šiltoje lovoje.

Paklausus, kodėl vasaros metu gyventi pasirinko Senojo turgaus pašonėje, pašnekovas patikino, esą čia ir maisto gauti lengviau ir vieta patogesnė.
Vargina sveikatos bėdos

Bekalbant vis prašydamas minutės atsikvėpti, Algimantas nurodė turintis nemažai sveikatos bėdų. Nuolat kankinantis dusulys jį vargina labiausiai.

„Ir kojos mano nebeklauso – sulaužytos buvo. Dabar į vieną įkalta vinis, o kitoj – dvi plokštelės“, – rodydamas skaudančias vietas pasakojo benamis.

Tik ramento pagalba begalintis vaikščioti vyras nurodė, jog kojas sutraiškė einant per gatvę jį parbloškusi mašina. Džiaugdamasis, jog po šio įvykio liko gyvas, pašnekovas pripažino dėl to negalintis dirbti daugelio siūlomų darbų.

Suerzino kritikuojančios praeivės

Viso pokalbio metu į pašnekovą smingantys praeivių žvilgsniai tik patvirtino – nemaloniai atrodantį ir blogą kvapą skleidžiantį benamį jie trokšta užversti klausimais.

Vieni nebyliomis grimasomis rodė nuostabą ir pasipiktinimą, kiti – neištvėrę pažėrė komentarų laviną.

„Baisu, kai viduryje miesto tokia netvarka. Reikėtų slaugos namus pastatyti ar sodybą skirti, kad tokie asmenys būtų prižiūrėti, nuprausti ir gautų valgyti. Mes mokame valdžiai pinigus, o ji nieko nedaro. Reikia daug aštriau šį klausimą spręsti, įkinkyti ne tik miesto, bet ir respublikinę valdžią ir įrengti jiems prieglobstį.

Tegul tai būna ūkinio tipo pastatas, kad pastarieji galėtų dirbti, daržovių užsiauginti. Gaila žmogaus aišku, galėčiau išmaldos duoti, tačiau to neužteks. Nebent visi aukotų, kaip tai daro vaikų namams ar gyvūnų prieglaudoms“, – net neatsikvėpdama savo nuomonę išdėstė pro šalį ėjusi moteris.

„Jis čia jau daugiau nei mėnesį sėdi, kur policijos akys? Ar toks miesto įvaizdis juos tenkina?“, – retorinius klausimus berdama jai pritarė ir antroji dama.

Pradžioje į kandžias replikas reaguodamas ramiai, Algimantas nesusilaikė.

„Policija tegul gaudo banditus, o ne valkatas. Man moralų nereikia, eikite namo ir moralizuokite“, – piktinosi jis.

Atkirsdamas, jog valdžios išmaldos jis nenorįs o gyvenamą vietą galintis susirasti pats, pašnekovas tikino, esą nuo tokių paistalų tik galvą skaudėti pradeda.

Anksčiau skaitydavo knygas

Prieš kelerius metus su Algimantu susidūręs klaipėdietis Vytautas pripažino, jog tada pastarasis nebuvo „eilinis bomžas“. Pasak jo, anksčiau prie Parodų rūmų sėdėdavęs benamis jį stebindavo rankose laikydamas vis kitą knygą.

„Keista buvo stebėti skaitantį, o ne išgėrinėjantį benamį. Gaila tik, kad dabar to jau seniai nebematau “, – sakė jis.

Pokalbio metu pro šalį skubėjęs Egidijus taip pat tikino pažįstantis Algimantą. Pasiteiravęs, ar niekuo negalintis padėti, vaikinas patikino jam pinigų duodantis kasdien.

„Dažnai sušelpiu bent po 5 litus. Juk reikia padėti, gaila žmogaus“, – kalbėjo jis.

Algimantui patvirtinus, jog praeivio veidas tikrai pažįstamas, Egidijus patenkintas nuskubėjo toliau.

„Yra gerų žmonių. Įsidėmiu tuos, kurie kapeikėlių negaili“, – nurodė pašnekovas, dėkodamas už pokalbio pabaigoje žurnalistės duodamus du litus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Liudas

Liudas portretas
Kad jis pastoviai tą "vyną" už 5 litus geria :D Pasirodo ir benamiai moka gražias pasakas kurti :)

neswarbu

neswarbu  portretas
sima pazeciau jai tau taip gyvenime nutiktu kaip tada ciulbetum, atsimink kad lazda turi du galus:)

FELIKSAS

FELIKSAS portretas
LIUDNAM ,MAN TAIPOGI LIUDNA,KAD LIETUVOJE TIEK BUKAPROCIU,JUSU ZINIAI PRIE KOMUNISTU NEBUVO BEDARBIU,BENAMIU,BADAUJANCIU,ASILE UZ TAI KA MES DABAR TURIME,PADEKOK AMERIKAI,IR SUPISTAM KAPITALIZMUI.
VISI KOMENTARAI 13
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių