Klaipėdos sukilimo vado J. Budrio paskutinė valia

Norėjo atgulti Klaipėdoje?

"Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidęs šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžinojo poilsio vieta. Deja, ten tam kūrėjui šiandien vietos nėra. Nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą", – taip per laidotuves prie J.Budrio karsto kalbėjo Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone Juozas Kajeckas (1897–1978) (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A.D.).

Ši diplomato kalba perspausdinta 1964 m. rugsėjo 11 d. Čikagoje leisto lietuvių laikraščio "Draugas" numeryje.

Ten aiškiai užsiminta, jog J.Budrys (iki 1922 m. – Jonas Polovinskas), prieš Didįjį žygį sąmoningai pasirinkęs bene populiariausią to meto Klaipėdos krašte lietuvišką pavardę, norėjo būti palaidotas būtent Klaipėdoje.

Pirmoji sovietinė Lietuvos okupacija Budrių šeimą užklupo Jungtinėse Valstijose, kur nuo 1936 m. J.Polovinskas-Budrys dirbo Lietuvos generaliniu konsulu ir beveik iki mirties atstovavo nepriklausomai Lietuvos vyriausybei tremtyje, nuolat viešai reikšdamas savo antisovietinę poziciją.

Tarybinei sistemai tai buvo labai nepalanki figūra. Suprantama, sovietmečiu jo pavardė čia buvo tabu.

Tačiau tikimybė perkelti J.Budrio palaikus iš Čikagos į Klaipėdą, praėjus 55-eriems metams po sukilimo vado mirties, yra gana reali.

Užuominos ir antkapyje

Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone J.Kajeckas kitą dieną po J.Budrio mirties oficialiame rašte užsiminė, kad likus vos 6 valandoms iki mirties savo žmonai Reginai ir kolegai iš diplomatinio korpuso Niujorke Vytautui Stašinskui, akivaizdžiai kamuojamas skausmų, J.Budrys "kalbėjo savo laidotuvių reikalais".

"Pasakė, kad nori būti laidojamas be gėlių. Pageidavo būti palaidotas tautinėse kapinėse Čikagoje", – rašė J.Kajeckas.

Apie Klaipėdą tąkart jokių kalbų nebuvo.

Ir tai suprantama, J.Budrys suvokė realybę, kad toks jo noras – neįgyvendinamas, bent jau tais 1964-aisiais.

Vis dėlto paminklas, kuris buvo pastatytas ant Klaipėdos sukilėlių vado kapo, pasako daugiau nei kokia raštiška ar žodinė paskutinioji velionio valia.

Ant paminklo matyti stilizuotos Klaipėdos miesto herbo detalės, jūros bangos ir Jogailaičių kryžius.

R.Budrienė netrukus po vyro mirties sutarė su lietuvių architektu JAV Jonu Muloku, kad šis iškaltų būtent tokį paminklą jos vyrui.