KU pirmakursių krikštas - Neringos bruzgynuose

Klaipėdos universiteto sirgalių klubas „Baltijos žaibas“ nariai šeštadienį pirmakursiams surengė dviejų dienų žygį į Neringą. Jo metu vidury miškų būsimuosius studentus ir pakrikštijo.

Niūrus ir apsiniaukęs Klaipėdos dangus būsimųjų studentų neišgasdino, tad 24 drąsiausi ir aktyviausi jaunuoliai kartu su „Baltijos žaibo“ nariais apie 10 valandą ryto iš Senosios perkėlos pradėjo vieną įsimintiniausių kelionių savo gyvenime.

"Autobusu pasiekėme Nidą. Nepatikėsite, tačiau vos atvykusius mus pasitiko saulė. Vairuotojo pajuokavimu, ji užsakyta kaip tik mums. Tad nieko nelaukę pradėjome žygiuoti. Dauguma žinome, jog didžiausios Lietuvoje kopos yra Kuršių Nerijoje, o aukščiausia iš jų – Parnidžio kopa. Ji ir buvo pirmasis mūsų tikslas. Įkopę į ją prisėdome prie saulės laikrodžio ir plačiau susipažinome. Kiekvienas apie save po keletą žodžių: vardas, studijų kryptis, gimtasis miestas, pomėgis. Kaip ir reikėjo tikėtis, dominavo Klaipėdos regiono jaunimas.

Žygyje susipažino įvairių studijų programų studentai: psichologai, filologai, pedagogai, inžinieriai, istorikai ir t.t. Nors ir skyrėsi specialybės, tačiau visus vienijo bendras pomėgis – sportas. Trumpai pailsėję ir įsiamžinę žygiavome toliau. O toliau mūsų laukė Nidos miestelis, Maestro Vytauto Kernagio skulptūra, švyturys, iki kurio, beje, teko paklaidžioti", - pasakojo KU Lietuvių kalbos ir režisūros studijų pirmakursė Edita Grikšaitė.

Tris valandas praleidę Nidoje žygeiviai tęsė savo kelionę.

"Pasibaigus asfaltuotai kelio dangai prasidėjo tikrasis žygis. Nuo Urbo kalno, ant kurio yra švyturys, pasukome į pušynus. Kaitri saulė, 27˚C, jokio vėjo. Negalima pamiršti dar vienos malonios detalės – ant nugarų nelengvos kuprinės. Vedami „Baltijos žaibo“ senbuvio ir Klaipėdos universiteto absolvento, Sauliaus Razmo užkopėme ant Angių kalno. Po jo laukė panašaus aukščio Giedružės kalnas.

Po pirmųjų pasivaikščiojimų nelygiais paviršiais pasukome Baltijos jūros link. Gavome taip reikiamą ir laukiamą poilsio valandėlę. Pavalgėme, išsimaudėme, pažaidėme futbolą. Kai kurie, labiausiai pavargę, ilsėjosi. Ir neapsiriko, nes vos tik grįžę į miško kelią, ilgai juo pasidžiaugti negalėjome. Prieš mūsų akis atsivėrė Vacekrugo kalnas ( Senosios smuklės kopa) - pati aukščiausi Kuršių Nerijoje apželdinta kopa. Jos aukštis 67,2 m. Tik pušys ir jokios properšos, jokio kelio... Jį teko susikurti patiems. Nubrozdintais keliais, pilnais plaukais spyglių ir kraujuotomis rankomis pasiekėme viršūnę. Galiu drąsiai teigti, jog buvo verta. Atsiveria įspūdingo grožio panorama", - įspūdžiais dalijosi E.Grikšaitė.

Į Preilą jaunuoliai sugrįžo dviračių taku. Atsikvėpę ir pasipildę maisto atsargas, susirado vietą nakvynei - miške, pušų užuovėjoje. „Baltijos Žaibo“ vadai pirmą kartą buvusius žygyje maloniai nustebino – pakrikštijo. Ši procedūra ilgai netruko, tačiau visiems sukėlė daug juoko. Po jų sekė žaidimai, maistas, dainos ir be abejo, miegas.

Antrąją - paskutinę žygio dieną jaunuoliai tęsė kelionę mišku: aplankė Skirpstų kopą ir, prasibrovę pro krūmynus, pasiekė kelią bei grįžo į Pervalką.

Tik keturi  ištvermingiausi žygeiviai Smiltynę pasiekė savomis kojomis - visi kiti iš Pervalkos į Smilynės perkėlą riedėjo autobusu.

Tai buvo trečiasis ,,Baltijos žaibo‘‘ žygis, bet pasak organizatorių, vienas sunkiausių ir įsimintiniausių.