L. Itagaki: man taip lemta – vis judėti

Kitoje pasaulio pusėje

– Ar išties Japonijoje atvykėlis pasijunta tarsi kitoje erdvėje?

– Ten visai kita pasaulio pusė, todėl pas juos viskas kitaip. Dauguma japonų nekalba angliškai. Kai kas mėgsta lyginti japonus su lietuviais, kad ir tie, ir tie yra depresyvūs, bet, mano manymu, japonai su lietuviais turi ir kitų panašumų. Mūsų religijos yra panašios iš tų gilių senų laikų. Tos pirmosios religijos garbino gamtą ir ta pagarba gamtai išliko.

– Ar jums pačiai pavyko kiek prigyti visiškai kitokioje kultūrinėje terpėje?

– Visiems atvykėliams japonų kultūra yra tolima, apskritai bet kur mums viskas yra tolima. Pavyzdžiui, mano sesė gyvena Italijoje, ji jai irgi yra tolima. Kalbant apie japonų tarpusavio santykius, net neįsivaizduoju, kas nubrėžia tą atstumą tarp žmonių, kad tėvai su suaugusiais vaikais nėra tokie artimi. Paprastai jie gyvena toli vieni nuo kitų. Jie labai daug dirba, neturi atostogų ir jei susitinka kartą per metus, tai labai gerai.

– Buvo pasirodę straipsnių, kad Japonijoje yra firmos, kurios labai savotiškai sprendžia žmonių vienišumo problemas. Esą Japonijoje galima pasisamdyti tariamą vyrą, vaiko tėvą, draugą, netgi bosą. Ir viskas tik tam, kad parodytum visuomenei, jog gyveni visavertį gyvenimą, nesvarbu, kad netikrą. Ar tai nereiškia, kad vienišumas šioje šalyje pasiekė tam tikrą pavojingą ribą?

– Taip, toje šalyje yra daug keistumų. Bijau, kad tai rodo mūsų visų ateitį, kaip kokiame fantastiniame filme, kur link mes judame. O gal tiesiog tai yra kitokia šalis. Bet turiu tokį jausmą, kad kas dabar yra pas juos, mus pasieks po kokių 10 metų.

Mama ir namų šeimininkė

– Užsiminėte, kad šeimos narių santykis Japonijoje nėra labai artimas. Kada tas ryšys tarp tėvų ir vaikų tarsi nutrūksta?

– Sunku pasakyti. Kiek pati mačiau, nes su savo vaiku iki dvejų metų gyvenau Japonijoje, kol vaikai dar maži, tai yra lygiai tas pats, kaip pas mus. Nėra taip, kad japonai viską leidžia mažiems vaikams. Jie taip pat drausmina vaikus, jie neleidžia to, ko negalima, bet kai vaikai paauga, atrodo, kad tas fizinis artumas išnyksta. Pas juos nėra įprasta ranką paspausti sveikinantis ar apsikabinti. Japonijoje tik per atstumą vienas kitam nusilenkia. Todėl, regis, vaikams augant, tas fizinis artumas su tėvais ima nykti, nebelieka viešų apsikabinimų ar pabučiavimų. Nežinau, galbūt vaikus tai kiek traumuoja, jiems to trūksta, todėl vėliau ir susiformuoja tokie tarpusavio santykiai.

– Koks moters vaidmuo šiuolaikinėje japonų tradicijoje?

– Japonijoje moteris yra namų šeimininkė, nes ten nėra sąlygų moterims ir dirbti, kaip pas mus, ir auginti vaikus. Kai aš dar gyvenau Japonijoje, vaikų darželių dar nebuvo. Dabar sako, kad jau pamažu ima juos steigti. Vadinasi, jei šeimoje gimė vaikas, moters karjera baigiasi, nes jo iki septynerių metų nėra kur palikti. Moteris tiesiog yra priversta likti namie ir auginti vaiką, o po tų septynerių metų grįžti į darbą yra labai sunku, nes ten motinystės atostogos, regis, tik keli mėnesiai. Jei moteris po to nustatyto laiko negrįžta į darbą, tos darbo vietos jai niekas nebelaiko. Po tų 7 metų dar galima įsidarbinti kokia nors kasininke, bet normali karjera yra baigta. Todėl dažniausiai moterys taip ir lieka namų šeimininkėmis-mamomis.

– Ar Japonijoje nėra moterų įmonių vadovių?

– Dabar gal jau ir yra, tačiau labai neįprasta, kad moteris vadovautų. Apskritai nėra įprasta, kad mama ar žmona dirbtų, bet neatrodo, kad jos būtų tuo nepatenkintos. Jos mėgaujasi savo gyvenimu. Paprastai jos išteka vėlai, sulaukusios 30 metų ir daugiau. Iki tol jos jau būna pastudijavusios, ko nors pasiekusios karjeroje, ir tada ateina natūralus metas atsiduoti namams.

– Kodėl jūs nusprendėte išvykti iš Japonijos?

– Nenorėjau būti namų šeimininkė 7 metus. Sėdėjimo namie man pakako dvejus metus, nes prieš tai studijavau, dirbau, buvau labai veikli, paskui staiga prasidėjo rutina. Todėl grįžau į Lietuvą, išleidau vaiką į darželį ir pradėjau dirbti.

Tūkstančių ženklų raštas

– Jūs mokote žmones japonų kalbos, mokote juos rašyti. Ar paprasta yra įsiminti hieroglifus?

– Kursuose mokau žmones piešti hieroglifus, kad jie juos įsimintų, nes vien tik žiūrint į paveiksliuką, jį įsiminti sunku, geriau įsimenama berašant. Ta sistema yra sugalvota ne veltui, rašoma iš viršaus į apačią, kaip ir lietuviškai.

– Japonai hieroglifus perėmė iš kinų. Ar tie rašmenys panašūs?

– Japonai hieroglifus adaptavo, pasilengvino. Sako, kad galėtum paskaityti laikraštį kinų kalba, reikia žinoti apie 15 tūkst. hieroglifų. Japonams užtenka 2 tūkst. savų rašmenų, nes jie dar turi dvi abėcėles, kurios sujungia hieroglifus. Tą pačią abėcėlę galima įvairiai naudoti, todėl pačių hieroglifų tada reikia kur kas mažiau. Japonų gramatika gana paprasta ir tarimas paprastas, nereikia kirčiuoti. Priešingai, kinų kalboje yra keturi kirčiai. Bandžiau mokytis kiniškai, bet man nepavyko. Japonų kalba man pasirodė paprastesnė. Ten hieroglifas reiškia žodį, tai yra kiekvienas žodis turi savo piešinį, kaip senovės egiptiečių rašte. Tiesiog reikia išmokti tą piešinį, ir viskas.

Klaipėda – laikinas uostas

– Jūs esate kaunietė, kurį laiką gyvenote Japonijoje, pastaruosius ketverius metus gyvenate Klaipėdoje. Kodėl pasirinkote šį miestą?

– Aš visada norėjau gyventi prie jūros. Japonijoje irgi gyvenome prie jūros, bet ten visoje pakrantėje buvo tik uostas, nebuvo paplūdimių, laukinę gamtą Japonijoje rasti sudėtinga. Kai tik apsigyvenome Klaipėdoje, prie jūros važiuodavau kasdien, dabar jau – rečiau.

– Kuo užsiimate Klaipėdoje?

– Dėstau japonų kalbą, dirbu Dailės akademijoje, esu laisvai samdoma iliustratorė.

– Neseniai su Jurga Vile išleidote knygą – grafinį romaną arba komiksą "Sibiro haiku", kurį pristatėte ir Klaipėdoje. Papasakokite apie šį projektą.

– Idėjos iniciatorė buvo Jurga, aš tą knygą iliustravau. Tai knyga apie Sibiro tremtį ir ji yra skirta vaikams. Viskas pateikiama vaiko akimis. Jurga rėmėsi savo močiutės dienoraščiu, kuri buvo su šeima ištremta dar mažytė. Tame dienoraštyje daug šviesių dalykų, ne tik kalbos apie mirtį. Ji rašė apie augalus, kurie priminė Lietuvą, rašė apie žaidimus, kuriuos ten žaidė. Turiu bičiulę Rusijoje, pasiteiravau, ar būtų galima "Sibiro haiku" pristatyti Rusijoje. Ji sakė, kad niekaip. Tie, kurie skaito ir domisi, žino, kad anuo laiku daugiausia nukentėjo nekalti žmonės, tačiau didžioji dalis rusų net šiais laikais mano, kad tremtiniai buvo nusikaltėliai ir jų niekas netrėmė šiaip sau.

– Ar Klaipėdoje apsistojote ilgam?

– Ne, jau grįšiu į Vilnių, labai daug darbų atsirado. Kurį laiką buvau pabėgusi, dabar vėl traukia atgal. Man Klaipėda yra ramus miestas, kur gali susikaupti ir dirbti, nes Vilniuje verda kultūrinis gyvenimas, ten įpareigotas visur dalyvauti ir nebelieka laiko sau. Norėjau nuo viso to pabėgti, atvažiavau į Klaipėdą. Klaipėdiečiai skundžiasi, kad čia nevyksta kultūrinis gyvenimas, kad reikia ką nors daryti. Man atrodo, kad kaip tik nereikia, jei pasigendi kultūros, nuvažiuoji į Vilnių, dalyvauji ir grįžti.

– Jei būtų galimybė viską daryti iš naujo, ar kartotumėte tą patį savo gyvenimo kelią?

– Tas mano kelias buvo toks neplanuotas ir vingiuotas, tad vėl jį pakartoti būtų gana sudėtinga. Pradžioje juk norėjau vykti į Ameriką, bet išvykau į Japoniją. Keistai viskas pasisuka. Įdomu stebėti, kaip viskas susipina. Kai išleidome "Sibiro haiku", staiga gavau pasiūlymą piešti siužetą apie Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius žydus, kurie bėgo iš Lenkijos į Lietuvą, vėliau iš C.Sugiharos (Japonijos diplomatas, konsulinis pareigūnas, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių žydų – A.D.) Kaune gavo vizas, tada per Sibirą keliauja į Japoniją. Kažkuo primena "Sibiro haiku".

– Tai, vadinasi, pabėgsite iš Klaipėdos?

– Man taip lemta – vis judėti.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1979 m. rugsėjo 30 d. Kaune.

1997–1999 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą (studijų nebaigė, nes išvyko į Japoniją ir į VDU nebegrįžo).

2003 m. Tarptautiniame krikščioniškame universitete Tokijuje (Japonija) įgijo tarptautinės ekonomikos bakalauro diplomą.

2014 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo grafikos bakalauro diplomą.

2017 m. kartu su teksto autore J.Vile išleido knygą "Sibiro haiku".

Tais pačiais metais Kultūros ministerijos organizuojamame "Knygos meno" konkurse gavo pagrindinę metų premiją už inovatyvų aktualios temos pateikimą.

Įteikta P.Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams.

D.Tarabildienės premija – už gražiausiai iliustruotą metų knygą.

2015 m. knygos meno parodoje "Iliustracija ir knyga 2015" L.Itagaki kurta paveikslėlių knyga "A Picture Book for Tomorrow" buvo apdovanota 3-iąja premija ir tais pačiais metais COW tarptautiniame festivalyje Ukrainoje "Iliustracija 2015" pateko į geriausių iliustracijų TOP 10.

Šiuo metu L.Itagaki yra laisvai samdoma iliustratorė, Klaipėdos lėlių teatro dizainerė, dėsto japonų kalbą, dirba Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete komunikacijos koordinatore.