L. Vilimienė: turiu labai didelių ambicijų

Jei dar pavasarį Laimai Vilimienei kas būtų "išpranašavęs", jog po kelių mėnesių tvirtai nusistovėjusi jos gyvenimo rutina taip radikaliai pasikeis, ji turbūt būtų tik nusijuokusi. Anot pašnekovės, apsisprendimas dalyvauti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo konkurse nebuvo nei spontaniškas, nei ilgai brandintas – veikiau nulemtas keistų atsitiktinumų.

Niekada nesijautė svetima

"Man tai yra savotiškas sugrįžimas namo", – į klausimą, ar per bemaž keturis mėnesius pavyko prisijaukinti tiek naujas pareigas, tiek patį miestą, atsako L.Vilimienė.

Iš Klaipėdos kilusi moteris gyventi sostinėje liko pabaigusi studijas, tačiau, kaip patikino, niekada nebuvo itin atitolusi nuo uostamiesčio aktualijų.

"Klaipėda man nėra svetimas miestas. Tai miestas, kurį visada mylėjau ir kuriame vasaromis praleisdavau itin nemažai laiko. Labai myliu jūrą, net neįsivaizduoju, kaip be jos būtų galima gyventi", – šypteli pašnekovė, visiškai tikra tuo, jog panaši pozicija jokiame kitame šalies mieste jos nebūtų suviliojusi.

Iki tolei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pavaduotojos rinkodarai pareigas ėjusi muzikologė, kultūros vadybininkė L.Vilimienė pastaruoju metu dažnai sulaukia klausimo, kas ją paskatino nemenkoms gyvenimo permainoms.

"Taip, Vilniuje turėjau visomis prasmėmis pakankamai gerai sustyguotą gyvenimą,. Tačiau, matyt, tam tikru momentu žmogus pribręsta daryti kažką nauja. Taip nutiko ir man", – sako pašnekovė.

Ne stebėti, o dalyvauti

Anot L.Vilimienės, kažkuriuo metu į jos akiratį tarsi atsitiktinai, bet dėsningai ėmė patekti įvairi informacija apie Klaipėdą.

"Nežinau, kokiais būdais, kaip, per ką iki manęs atėjo ir Klaipėdos miesto mėlynojo proveržio strategija – mąstymas apie tai, kaip auginti Klaipėdą, kaip padaryti ją ryškesnę ir aktualesnę. Ir tai man suteikė didžiulį impulsą bei gausybę minčių. Nes aš myliu šį miestą ir noriu, kad jis augtų, gražėtų visomis prasmėmis. Pradėjau galvoti, o kuo gi aš pati galiu prie to prisidėti, juolab kad jaučiausi turinti pakankamai ir patirties, ir žinių. Juk mes gyvenime dažnai taip elgiamės – matome gražias idėjas, pasidžiaugiame jomis, paplojame, ir tuo viskas baigiasi. O savo poziciją galėtume paversti ir veiksmais", – kalbėjo pašnekovė.

Pasidalijusi savo įžvalgomis su artimos aplinkos žmonėmis, L.Vilimienė sulaukė primygtinio paskatinimo dalyvauti tuo metu jau antrame konkurse į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro direktoriaus pareigas – pirmasis, kaip žinia, baigėsi nesėkme.

"Dalyvavau konkurse ne todėl, kad laimėčiau, neturėjau tokio gyvybinio poreikio. Man tiesiog buvo labai smagu pasidalyti savo idėjomis. Norėjau papasakoti apie tai, kaip aš viską matau ir kaip tai būtų galima įgyvendinti", – prisipažįsta pašnekovė.

Statybos – tarsi pamoka

Kalbėdama apie savąją teatro viziją, L.Vilimienė neslepia turinti labai didelių ambicijų.

"Kaip ir deklaravau konkursui pateiktoje strategijoje, atėjau pastatyti naujo teatro visomis prasmėmis. Pirmiausia, žinoma, – fiziškai, o tai ir puiki proga statyti naują teatrą vidine prasme. Teatro nugriovimas ir išėjimas iš senojo pastato yra labai gera proga, nes nori nenori turi keisti savo mąstymą, kuris yra susijęs su tuo, kad keiti ir savo gyvenimo, kaip organizacijos, vietą. Tad tai yra puiki galimybė viską sustyguoti ir eiti naujo teatro pastatymo link. Teatro, kuris būtų įdomus, unikalus, originalus ne tik Klaipėdos, bet ir Baltijos, Šiaurės kraštų kultūrai. Žinoma, visi šie procesai susiję su tam tikrais pokyčiais, permainomis, į kurias žmonės paprastai reaguoja jautriai ir skausmingai. Tačiau toks jau yra vadovo darbas – jis turi priimti ir nepopuliarius sprendimus, kurie naudingi organizacijai", – pripažįsta Muzikinio teatro vadovė.

Per trejus, vėliausiai – pusketvirtų metų teatro rekonstrukciją užsibrėžusi įgyvendinti L.Vilimienė šypteli – statybos išties ne romantiškas reikalas.

"Panašios patirties visai neturėjau. Net remonto niekada nebuvau dariusi, – juokiasi pašnekovė. – O čia staiga papuoliau į sūkurį tokių sudėtingų procesų. Tačiau būdama muzikologė turiu ir tam tikrų privalumų, nes tai su mąstymu, analize bei išvadų darymu susijusi profesija. Be to, mėgstu mokytis, taigi statybos yra iš tų naujų pamokų srities."

Pareikalavo aukos

Penkerių metų kadenciją tik pradėjusi Muzikinio teatro vadovė tikina, jog gyvenimo tarp dviejų miestų realybė netrikdo.

"Vaikai iš namų išėję jau senokai, o bendrauti su vyru galime nuolat – šiais išplėtotos komunikacijos laikais dėl to didelių problemų nekyla. Šiandien net jaučiuosi turinti dvejus namus – vienus čia, kitus – Vilniuje. Ir tai labai geras jausmas. Nors, be abejonės, dabar visos mano mintys, darbai sukasi Klaipėdoje. Žinoma, kalbant apie adaptaciją, yra tam tikrų smulkmenų, prie kurių tenka prisitaikyti, nes juk esi susikūręs savo gyvenimą kitur. Tačiau čia turiu draugų, pažįstamų, giminių, kurie man labai padeda", – džiaugiasi L.Vilimienė.

Pašnekovė šypteli, jog bene didžiausias nuostolis pasikeitus gyvenimo aplinkybėms – jog su sutuoktiniu nebegali lankyti pamėgtų pramoginių šokių užsiėmimų. Tačiau šį pomėgį Klaipėdoje moteris kompensuoja linijiniais šokiais.

Neretai darbo valandų neskaičiuojantis moteris prisipažįsta, jog atokvėpį teikia ir paprasti, bet labai mieli pasivaikščiojimo prie jūros ritualai.

Dar viena Muzikinio teatro vadovės aistra – dėstytojavimas. Tad L.Vilimienė viliasi, jog ilgainiui savo žiniomis ji galės dalytis ir su uostamiesčio akademine jaunuomene.

Daugiau erdvės ir laisvės

Pašnekovė prisipažino, jog atvykus dirbti į uostamiestį ją maloniai nustebino pirmiausia pati komanda.

"Čia žmonės šiek tiek skiriasi nuo dirbančiųjų analogiškose įstaigose Vilniuje. Tai yra labai kūrybingų ir entuziastingų bei multifunkcinių žmonių komanda. Sostinėje to kartais gali pasigesti. Kodėl taip yra? Nes čia turbūt daugiau erdvės skleistis kūrybai, – svarsto L.Vilimienė. – Apskritai Vilnius ir Klaipėda ganėtinai savo dvasia besiskiriantys miestai. Kai sakoma, kad Klaipėda – laisvės, laisvos minties miestas, tai yra tikra tiesa. Ilgą laiką tokį pojūtį turėjau išvažiavusi gyventi į Vilnių, man tos laisvės, atviros erdvės, kurią suteikia beribis jūros horizontas, labai trūko. Galbūt vertinu subjektyviai – toji aplinka daro įtaką ir čia dirbantiems, gyvenantiems žmonėms."

Muzikinio teatro vadovę Klaipėdoje džiugina ir gausa įdomių kultūrinių iniciatyvų bei projektų, sykiu ji pripažįsta, kad neretai miestiečiai nevertina, neskuba didžiuotis tuo, ką turi.

"Be reikalo. Reikėtų atsipalaiduoti, nes tai yra nuostabus miestas su puikia kultūra ir puikiais žmonėmis, – šypteli pašnekovė. – Taip, tarp gyvenančiųjų Vilniuje vyrauja tam tikras požiūris, jog neva visi svarbiausi dalykai, įvykiai verda tik ten, sostinėje. Tad, matyt, reikia šiek tiek atsitraukti, pavažiuoti, nukakti į kitus miestus – kalbu ne vien apie Klaipėdą, kad pamatytum ir įvertintum, kokie puikūs projektai ten vyksta. Žinoma, komunikacijos apie šiuos gražius dalykus, kuri sudarytų atsvarą tam informaciniam Vilniaus blokui, taip pat yra per mažai. Manau, turėtume ne tik kurti, veikti išvien, bet ir skleisti tą žinią kuo plačiau, kad atsirastų toji atsvara sostinės centrizmui. Tai, žinoma, pasakytina ir apie Muzikinį teatrą."



NAUJAUSI KOMENTARAI

aš portretas
Visa griūtis orkestro prasideda nuo partitūros apačios.Tai labai elementaru.

va

va portretas
Vaje, kiek čia bumbančių burbeklių ir nė vieno pozityvaus :(

vytautas

vytautas portretas
....linijiniai sokiai...cia tai atsiskleide jos meninio supratimo lygis
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių