Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius V. Senčila - aistringas žmogus

Po oficialia Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus Viktoro Senčilos uniforma slepiasi kolekcionierius, roko muzikos gerbėjas ir motociklų mėgėjas.

Po oficialia Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus Viktoro Senčilos uniforma slepiasi kolekcionierius, roko muzikos gerbėjas ir motociklų mėgėjas. Vadovaudamasis teorija, kad pirmąją gyvenimo dalį reikia mokytis, antrąją – keliauti, o trečiąją – mokyti kitus, vyras tikina, jog planą įgyvendinti jam pavyko visai neblogai.

Paskatino tėvo pavyzdys

– Kada jus pašaukė jūra?

– Gimiau ir užaugau Klaipėdoje, jūrininkų šeimoje. Tėvas 12 metų aktyviai plaukiojo į jūrą, o baigęs karjerą laivuose dirbo Klaipėdos okeaninės žvejybos laivyno bazėje. Matyt, vyriškas pavyzdys ir aplinka padarė savo. Klaipėda – ypatingas miestas, todėl noras gyvenimą susieti su laivais nieko nestebino. Nuolat aplink save mačiau jūrą, laivus ir jūrininkus. Dar mokykloje pasukti jūros link iš dešimties bendraklasių vaikinų nusprendė net 8. Tokie jaunimo pasirinkimai būdavo natūralūs. Klaipėdoje matydavome paradus, dalyvaudavome Žvejo dienose, – visas miestas alsavo jūros dvasia.

– Ar romantiška tada atrodė jūreivio specialybė?

– Jūrininko darbas visais laikais siejosi su tam tikra romantika. Pats buvimas laive yra kitoks nei sausumoje. Visiškai kitu kampu matai vandenyną, gamtą, dangų ar žvaigždes. Tačiau mano ir draugų sumetimai buvo kiek kitokie. Mes matėme galimybę įgyti profesiją, kuri suteikdavo garantuotą darbą ir atlyginimą. Be to, kadangi gyvenome santvarkoje, kuri neleido laisvai keliauti, galimybė pamatyti pasaulį labai viliojo. Gal tame ir matėme dalelę romantikos, tačiau kur jos nėra? Ir žvejojant ar grybaujant galima ją patirti.

Siekė iššūkių

– Kaip prasidėjo jūsų karjera?

– Būdamas 16 metų Klaipėdoje baigiau mokyklą ir išvykau į Kaliningrado aukštąją inžinerinės jūreivystės mokyklą. 21 metų jau buvau inžinierius, rankose turintis raudoną diplomą. Kadangi aukšti pasiekimai leido rinktis, kur dirbti, grįžau į Klaipėdą. Čia refrižeratorių laivyno bazėje buvau mechanikas. Tada ir prasidėjo reisai į jūrą. Mechaniku laive dirbau ir nemažą pasaulio dalį išmaišiau per ketverius metus. Vėliau atėjo natūralus noras išbandyti ką nors naujo. Pasitaikė galimybė įgyti daktaro laipsnį, todėl mokslo aukštumų siekiau Leningrade.

– Nenorėjote tęsti aktyvaus plaukiojimo?

– Žinoma, kad norėjau. Paradoksali situacija: kai esi jūroje, nori į sausumą, o grįžus į ją vėl traukia laivai. Tačiau supratau, kad manęs laukia didesni iššūkiai, nes tuo metu viskas atrodė labai aišku. Mokytis dieninėse aspirantūros studijose tuomečiame Leningrade buvo sunkiau nei dirbti laive.

– Vyrauja nuomonė, kad jūrininkas – titulas visam gyvenimui. Sutinkate su tokiu požiūriu?

– Mano tėvas sakydavo, o ir aš dabar savo studentams kartoju, kad jūra prasideda krante, jame ir baigiasi. Žmogus visada turi pagalvoti, kad kada nors į jo gyvenimą ateis pokyčiai: šeima, sėslumo noras. Turbūt lieka jūroje įgyti charakterio bruožai, trauka šiai profesijai ir nostalgija.

Plaukiotų ir toliau

– Kur teko pabuvoti per tuos ketverius metus?

– Galimybė keliauti į svečias šalis lėktuvais tuo metu buvo ribota. Na, nebent diplomatai galėjo naudotis tokia privilegija. Būtent mes turėjome galimybę užsienyje pamatyti tada egzotiškai atrodžiusias mašinas, pirkti kramtomąją gumą. Aplankiau ne vieną Pietų ir Centrinės Amerikos šalį, Panamos kanalą, Kubą, Afriką, daugybę Europos uostų. Juokaudamas sakau, kad dabar kelialapiai į Afriką – vieni brangiausių, o seniau jūrininkas pasijausdavo lyg nubaustas, kai jį išsiųsdavo į Juodąjį žemyną.

– Žmona lengvai išleisdavo į reisus?

– Su žmona esu išsiskyręs dveji metai. O susituokėme jau tada, kai nebeplaukiojau, todėl jai neteko patirti, ką reiškia gyvenimas su tikru jūrininku. Turiu ir du vaikus. Dukra Suomijoje tęsia mikrobiologijos doktorantūros studijas, o sūnus nusprendė sekti mano pėdomis. Michailo mama ir senelė priešinosi vaiko pasirinkimui. Kurį laiką jis dar studijavo kitą specialybę, tačiau vėliau baigė mokslus Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Dabar jis – šturmanas.

– Darbas laive per daugelį metų pasikeitė. Žvelgiant į praeitį, ar savo gyvenime ką nors būtumėte daręs kitaip?

– Matydamas savo sūnų ir dabartines galimybes darbuotis didžiausiose pasaulio kompanijose, turbūt nebūčiau varginęsis aspirantūros studijomis. Žinoma, jei šių dienų sąlygos persikeltų į anas dienas. Dabar reisai gerokai trumpesni, uždirbami pinigai – didesni, sąlygos – geresnės. Net maitinimasis tapo kokybiškas. Pastaruoju metu vienintelis jūreivio pavojus laive – nepriaugti svorio. Nepasikeitė tik milžiniška atsakomybė ir intensyvumas darbe.

Sieloje – rokeris

– Ar seniai domitės sunkiąja muzika?

– Dar nuo mokyklos suolo. Roko muzikos kryptys ir stiliai formavosi 1970 m. Mokyklą aš baigiau 1975 m., todėl tuo metu visi gyvenome noru pažinti tai, kas sunkiai pasiekiama. Su bendraklasiais turėjome sukūrę grupę, kurioje grojau būgnais. Iš magnetofono leisdavome muziką, bandydavome nusirašyti angliškus žodžius, nors kalbą supratome silpnai. Dabar savo kolekcijoje galiu suskaičiuoti per tūkstantį kompaktinių plokštelių su įvairių roko stiliaus grupių albumais. Turiu gerą aparatūrą, kurią ilgus metus rinkau.

– Turbūt jus galima pavadinti melomanu?

– Veikiau audiofilu. Man labai svarbi aukštos kokybės technika ir švarus garsas, o ne įrašų kiekis. Melomanas akcentuoja pačią muziką ir iš jos gaunamą malonumą, o man svarbi aparatūra ir garsas.

– Ar plaukiodamas parsiveždavote įrašų, kurių Lietuvoje gauti būdavo itin sunku? O gal į kurių nors dievaičių koncertą yra pasisekę patekti?

– Pasirodymų anuomet neteko matyti. Tačiau prieš kelerius metus Varšuvoje vykęs mano mėgstamos grupės AC/DC koncertas paliko neišdildomų įspūdžių. Įsivaizduokite 160 tūkst. žmonių minią. Tai – lyg visa Klaipėda būtų susirinkusi vienoje vietoje. O ką jau kalbėti apie garso kokybę. Garso inžinieriams iš aukso reikia išlieti paminklus. Tame koncerte buvau su savo sūnumi. Netikėtai sutikau vieną iš savo buvusių studentų. Stebėdamasis jis pasiteiravo, ką aš čia darau. Paklausiau, kelintais metais vaikinas gimė. Šis atsakė, jog 1985-aisiais. Auklėtiniui teko paaiškinti, kad dar 1983 m. iš manęs tarybiniai muitininkai konfiskavo AC/DC plokštelę, kurią norėjau parsivežti į Lietuvą. Juokaudamas sakau, kad kartais jaunas žmogus jaučiasi kaip Jėzus Kristus, nuo kurio gimimo skaičiuojami metai ir istorija.
Važinėja motociklu

– Gal, be pomėgio roko muzikai, degate dar kokia nors aistra?

– Visai neseniai vėl ir naujo atradau motociklus. Seniau važinėjau, tačiau ilgus metus buvau pamiršęs šį užsiėmimą. Dabar turiu du labiau miestui skirtus plieninius žirgus – "Hondą" ir "Kawasaki". Tai seni, maždaug 30 metų, tačiau geros būklės motociklai. Jais į ilgesnes išvykas nesusiruošiu, tačiau po Lietuvą pavažinėju. Jokiam baikerių klubui nepriklausau, keliauju savo malonumui, o dar didesnį "kaifą" jaučiu blizgindamas motociklus.

– Esate atsakingas vairuotojas?

– Taip. Važiuoti reikia kultūringai. Manau, kad mūsų mieste landžioti tarp mašinų nėra prasmės. Maskvoje ir Niujorke, darydamas piruetus tarp transporto priemonių, gal ir gali sutaupyti laiko, kai eilės kelyje siekia keliasdešimt kilometrų. Man tokie veiksmai Lietuvoje siejasi su smulkiu chuliganizmu.

– Roko muzika, motociklai – maišto ir laisvės ženklai. Ar tiesa, kad po oficialia apranga slepiasi žmogus su polėkiu?

– Atsakyti į šį klausimą reikštų vertinti save. Tačiau prie ekstremalų savęs tikrai nepriskiriu. Manau, yra gerokai pavojingesnių užsiėmimų nei važinėjimasis motociklu. Viskam tiesiog reikia pasiruošimo ir galvos.

Aistra kolekcionuoti

– Kuo dar domitės?

– Vaikštau į sporto salę, nes amžius jau verčia pagalvoti apie svorį ir sveikatą. Labai daug skaitau. Pastebėjau, kad daugybė jaunimo dabar nebepaima knygos į rankas. O skaityti reikia. Esu kolekcionavęs durklus, senovinius, dar iki Pirmojo pasaulinio karo išleistus, atvirukus, paveikslus, susijusius su Klaipėdos ir jūrine tematika. Labai mėgstu istoriją.

– Jūreivio specialybė neretai apipinta mitais, legendomis. Sklando kalbos ir apie įvairius prietarus. Kaipgi vis dėlto yra dėl moters denyje?

– Tai labai pasenęs dalykas, kuris apskritai nėra teisingas. Vienoje knygoje skaičiau apie banginių gaudytojus. Jūreiviai išsiruošdavo į 2–3 metų keliones, kurių metu tekdavo plaukioti tol, kol triumai būdavo užpildyti banginių taukų atsargomis. Laive būdavo ne tik moterys, bet ir darželiai vaikams. Jūrininkas privalo turėti didelę širdį ir galvą ant pečių. Ir jokia moteris jam netrukdys. Švedijos kariniame laivyne ir vyrai, ir moterys tarnauja vienodomis sąlygomis. Net dušai ir kajutės jiems tie patys. Įstojęs ten turi pamiršti apie savo lytį.

Direktoriai nesensta

– Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai suėjo 65-eri, o kiek įstaigai vadovaujate jūs?

– Jau 20 metų. Per ilgą gyvavimą keitėsi mokyklos statusas, pavadinimai. Nepaisant to, kad vadovu dirbu jau 20 metų, netrukus baigsis tik pirmoji mano kadencija. Prieš penkerius metus buvo organizuotas konkursas, kurį laimėjau. Lietuvoje vyrauja įdomus požiūris: jei įstaigai vadovauji ilgai, laikas pradėti galvoti apie rotaciją. Bendraudamas su kolegomis iš Vakarų Europos pamačiau kitą požiūrį. Jie su pasididžiavimu pateikia faktą, jog turi net 20 metų vadovavimo patirtį. Žiūrėdamas į bendraminčius, kurie taip pat administravo šią įstaigą ir toliau joje dirba, galiu pasakyti, kad direktoriai nesensta.

– Ar dar dėstote jaunimui?

– Labai nedaug, nes dirbant administracinį darbą lieka mažai laiko. Kiekviena paskaita – lyg išėjimas į sceną. O tam reikia ruoštis. Tačiau su studentais dirbti būtina. Kaip kitaip sužinosi, ką galvoja jaunimas ir kokiu oru jis kvėpuoja.

Vizitinė kortelė
Gimė 1958 m. rugpjūčio 28 d. Klaipėdoje.
1975 m. baigė mokyklą uostamiestyje.
1980 m. Kaliningrado aukštojoje inžinerinėje jūreivystės mokykloje įgijo inžinieriaus-laivų mechaniko kvalifikaciją.
1980–1984 m. Klaipėdos refrižeratorių laivyno bazėje dirbo mechaniku.
1987 m. Centriniame dyzelių mokslinių tyrimų institute tuometiniame Leningrade apsigynė technikos mokslų daktaro laipsnį.
Nuo 1993 m. iki dabar yra Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius.
Išsituokęs, turi dukrą Aną ir sūnų Michailą.



Komentarai 6 Rašyti komentarą

kpt.

kpt. portretas
Puikus mokyklos vadovas. Sekmes darbuose ir asmeniniame gyvenime.

kpt.

kpt. portretas
Puikus mokyklos vadovas. Sekmes darbuose ir asmeniniame gyvenime.

Mano mano komentaras

Mano mano komentaras portretas
Geras žmogus. Man patinka. Tik su savo aistringumu važiuoja antri metai po skyrybų, penki metai ir prieš skyrybas fantominiu keliu. Visi laukiam ant ponios direktorienės piršto ištikimybės priesaikos žiedo. Kalbos kalbomis antys tai skraido

gal but

gal but portretas
"dick" people
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Prie memorialo pasigedo suoliukų
    Prie memorialo pasigedo suoliukų

    Skvere, kuriame yra Tautos kančios memorialas, klaipėdiečiams trūksta suoliukų. Miesto valdžios atstovai tvirtino, kad anksčiau jie čia buvo įrengti, tačiau suoliukus apniko girtaujantys benamiai. ...

  • Jūros terapijos centras: suplanuotas, bet nestatomas
    Jūros terapijos centras: suplanuotas, bet nestatomas

    Kone dešimtmetį Jūros terapijos centro statybą planuojanti Neringos savivaldybė pagaliau baigia rengti detalųjį planą. Tačiau jau iškart pripažįsta, kad statybas teks atidėti dar mažiausiai metams, nes objektas nepatrauklus investuoto...

  • Dėl perėjos prie mokyklos – mūšis
    Dėl perėjos prie mokyklos – mūšis

    Klaipėdietės mamos grumiasi dėl savo vaikų saugumo. Pilietiškų klaipėdiečių taikiklyje – akiplėšos vairuotojai, kuriems terūpi vien tik savų vaikų gerovė. ...

    8
  • „Šernų“ soduose – turčių tvarka?
    „Šernų“ soduose – turčių tvarka?

    Ar sodininkų bendrija yra atskira respublika, gyvenanti tik pagal jos narių patvirtintus nuostatus? Toks klausimas kilo neseniai sodų bendrijoje "Šernai" apsigyvenusiai šeimai, kuri savo kailiu pajuto kaimynų savivalę. ...

    14
  • Ar išvysime jachtas pašto ženkluose?
    Ar išvysime jachtas pašto ženkluose?

    Lietuvos buriuotojų bendruomenė norėtų, kad Lietuvos paštas išleistų proginius pašto ženklus su jachtomis, kurios yra apiplaukusios pasaulį. ...

  • Kapitonus stebina pokyčiai uoste
    Kapitonus stebina pokyčiai uoste

    Lietuvos jūrų kapitonų asociacijoje jau susiformavo graži tradicija lankytis uosto krovos kompanijose ir savo akimis įsitikinti, kaip vystosi uostas. ...

  • Stulpino skulptūra įžiebė konfliktą
    Stulpino skulptūra įžiebė konfliktą

    Jau ne pirmas kartas, kai tarp Klaipėdos miesto kūrybinių organizacijų – dailininkų ir architektų sąjungų ir uosto ar jūrinės bendruomenės kyla nesutarimai. Šį kartą dėl paminklo pirmajam uosto kapitonui Liudvikui Stulpinui. ...

    10
  • Už medį parke – 500 eurų
    Už medį parke – 500 eurų

    Sąjūdžio parko dalyje baigti apželdinimo darbai. Šioje viešojoje erdvėje pasodinti aukštesni, storesni ir stipresni nei įprasta medžiai. Už kai kuriuos plačiašakius savivaldybė mokėjo 500 eurų. ...

    26
  • V. Grubliauskas į svečius priims visą Lietuvą apibėgti pasiryžusius bėgikus
    V. Grubliauskas į svečius priims visą Lietuvą apibėgti pasiryžusius bėgikus

    Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas gegužės 27 dieną susitiks su klubo “F.O.C.U.S running” bėgikais, bėgančiais nuo Vilniaus iki Nidos. 20 bėgikų vos per penkias dienas ketina įveikti daugiau kaip 430 kilometrų. Visą distanciją bėgi...

  • Reveransas Klaipėdos licėjaus talentams
    Reveransas Klaipėdos licėjaus talentams

    Šalies mokyklų lyderis ir uostamiesčio jaunųjų talentų kalvė – Klaipėdos licėjus – tradicinėje Mėlynojo kilimo šventėje už pasiekimus tarptautinėse ir respublikinėse olimpiadose bei miesto konkursuose pagerbė savo aukl...

    2
Daugiau straipsnių