Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius V. Senčila - aistringas žmogus

Po oficialia Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus Viktoro Senčilos uniforma slepiasi kolekcionierius, roko muzikos gerbėjas ir motociklų mėgėjas.

Po oficialia Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus Viktoro Senčilos uniforma slepiasi kolekcionierius, roko muzikos gerbėjas ir motociklų mėgėjas. Vadovaudamasis teorija, kad pirmąją gyvenimo dalį reikia mokytis, antrąją – keliauti, o trečiąją – mokyti kitus, vyras tikina, jog planą įgyvendinti jam pavyko visai neblogai.

Paskatino tėvo pavyzdys

– Kada jus pašaukė jūra?

– Gimiau ir užaugau Klaipėdoje, jūrininkų šeimoje. Tėvas 12 metų aktyviai plaukiojo į jūrą, o baigęs karjerą laivuose dirbo Klaipėdos okeaninės žvejybos laivyno bazėje. Matyt, vyriškas pavyzdys ir aplinka padarė savo. Klaipėda – ypatingas miestas, todėl noras gyvenimą susieti su laivais nieko nestebino. Nuolat aplink save mačiau jūrą, laivus ir jūrininkus. Dar mokykloje pasukti jūros link iš dešimties bendraklasių vaikinų nusprendė net 8. Tokie jaunimo pasirinkimai būdavo natūralūs. Klaipėdoje matydavome paradus, dalyvaudavome Žvejo dienose, – visas miestas alsavo jūros dvasia.

– Ar romantiška tada atrodė jūreivio specialybė?

– Jūrininko darbas visais laikais siejosi su tam tikra romantika. Pats buvimas laive yra kitoks nei sausumoje. Visiškai kitu kampu matai vandenyną, gamtą, dangų ar žvaigždes. Tačiau mano ir draugų sumetimai buvo kiek kitokie. Mes matėme galimybę įgyti profesiją, kuri suteikdavo garantuotą darbą ir atlyginimą. Be to, kadangi gyvenome santvarkoje, kuri neleido laisvai keliauti, galimybė pamatyti pasaulį labai viliojo. Gal tame ir matėme dalelę romantikos, tačiau kur jos nėra? Ir žvejojant ar grybaujant galima ją patirti.

Siekė iššūkių

– Kaip prasidėjo jūsų karjera?

– Būdamas 16 metų Klaipėdoje baigiau mokyklą ir išvykau į Kaliningrado aukštąją inžinerinės jūreivystės mokyklą. 21 metų jau buvau inžinierius, rankose turintis raudoną diplomą. Kadangi aukšti pasiekimai leido rinktis, kur dirbti, grįžau į Klaipėdą. Čia refrižeratorių laivyno bazėje buvau mechanikas. Tada ir prasidėjo reisai į jūrą. Mechaniku laive dirbau ir nemažą pasaulio dalį išmaišiau per ketverius metus. Vėliau atėjo natūralus noras išbandyti ką nors naujo. Pasitaikė galimybė įgyti daktaro laipsnį, todėl mokslo aukštumų siekiau Leningrade.

– Nenorėjote tęsti aktyvaus plaukiojimo?

– Žinoma, kad norėjau. Paradoksali situacija: kai esi jūroje, nori į sausumą, o grįžus į ją vėl traukia laivai. Tačiau supratau, kad manęs laukia didesni iššūkiai, nes tuo metu viskas atrodė labai aišku. Mokytis dieninėse aspirantūros studijose tuomečiame Leningrade buvo sunkiau nei dirbti laive.

– Vyrauja nuomonė, kad jūrininkas – titulas visam gyvenimui. Sutinkate su tokiu požiūriu?

– Mano tėvas sakydavo, o ir aš dabar savo studentams kartoju, kad jūra prasideda krante, jame ir baigiasi. Žmogus visada turi pagalvoti, kad kada nors į jo gyvenimą ateis pokyčiai: šeima, sėslumo noras. Turbūt lieka jūroje įgyti charakterio bruožai, trauka šiai profesijai ir nostalgija.

Plaukiotų ir toliau

– Kur teko pabuvoti per tuos ketverius metus?

– Galimybė keliauti į svečias šalis lėktuvais tuo metu buvo ribota. Na, nebent diplomatai galėjo naudotis tokia privilegija. Būtent mes turėjome galimybę užsienyje pamatyti tada egzotiškai atrodžiusias mašinas, pirkti kramtomąją gumą. Aplankiau ne vieną Pietų ir Centrinės Amerikos šalį, Panamos kanalą, Kubą, Afriką, daugybę Europos uostų. Juokaudamas sakau, kad dabar kelialapiai į Afriką – vieni brangiausių, o seniau jūrininkas pasijausdavo lyg nubaustas, kai jį išsiųsdavo į Juodąjį žemyną.

– Žmona lengvai išleisdavo į reisus?

– Su žmona esu išsiskyręs dveji metai. O susituokėme jau tada, kai nebeplaukiojau, todėl jai neteko patirti, ką reiškia gyvenimas su tikru jūrininku. Turiu ir du vaikus. Dukra Suomijoje tęsia mikrobiologijos doktorantūros studijas, o sūnus nusprendė sekti mano pėdomis. Michailo mama ir senelė priešinosi vaiko pasirinkimui. Kurį laiką jis dar studijavo kitą specialybę, tačiau vėliau baigė mokslus Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Dabar jis – šturmanas.

– Darbas laive per daugelį metų pasikeitė. Žvelgiant į praeitį, ar savo gyvenime ką nors būtumėte daręs kitaip?

– Matydamas savo sūnų ir dabartines galimybes darbuotis didžiausiose pasaulio kompanijose, turbūt nebūčiau varginęsis aspirantūros studijomis. Žinoma, jei šių dienų sąlygos persikeltų į anas dienas. Dabar reisai gerokai trumpesni, uždirbami pinigai – didesni, sąlygos – geresnės. Net maitinimasis tapo kokybiškas. Pastaruoju metu vienintelis jūreivio pavojus laive – nepriaugti svorio. Nepasikeitė tik milžiniška atsakomybė ir intensyvumas darbe.

Sieloje – rokeris

– Ar seniai domitės sunkiąja muzika?

– Dar nuo mokyklos suolo. Roko muzikos kryptys ir stiliai formavosi 1970 m. Mokyklą aš baigiau 1975 m., todėl tuo metu visi gyvenome noru pažinti tai, kas sunkiai pasiekiama. Su bendraklasiais turėjome sukūrę grupę, kurioje grojau būgnais. Iš magnetofono leisdavome muziką, bandydavome nusirašyti angliškus žodžius, nors kalbą supratome silpnai. Dabar savo kolekcijoje galiu suskaičiuoti per tūkstantį kompaktinių plokštelių su įvairių roko stiliaus grupių albumais. Turiu gerą aparatūrą, kurią ilgus metus rinkau.

– Turbūt jus galima pavadinti melomanu?

– Veikiau audiofilu. Man labai svarbi aukštos kokybės technika ir švarus garsas, o ne įrašų kiekis. Melomanas akcentuoja pačią muziką ir iš jos gaunamą malonumą, o man svarbi aparatūra ir garsas.

– Ar plaukiodamas parsiveždavote įrašų, kurių Lietuvoje gauti būdavo itin sunku? O gal į kurių nors dievaičių koncertą yra pasisekę patekti?

– Pasirodymų anuomet neteko matyti. Tačiau prieš kelerius metus Varšuvoje vykęs mano mėgstamos grupės AC/DC koncertas paliko neišdildomų įspūdžių. Įsivaizduokite 160 tūkst. žmonių minią. Tai – lyg visa Klaipėda būtų susirinkusi vienoje vietoje. O ką jau kalbėti apie garso kokybę. Garso inžinieriams iš aukso reikia išlieti paminklus. Tame koncerte buvau su savo sūnumi. Netikėtai sutikau vieną iš savo buvusių studentų. Stebėdamasis jis pasiteiravo, ką aš čia darau. Paklausiau, kelintais metais vaikinas gimė. Šis atsakė, jog 1985-aisiais. Auklėtiniui teko paaiškinti, kad dar 1983 m. iš manęs tarybiniai muitininkai konfiskavo AC/DC plokštelę, kurią norėjau parsivežti į Lietuvą. Juokaudamas sakau, kad kartais jaunas žmogus jaučiasi kaip Jėzus Kristus, nuo kurio gimimo skaičiuojami metai ir istorija.
Važinėja motociklu

– Gal, be pomėgio roko muzikai, degate dar kokia nors aistra?

– Visai neseniai vėl ir naujo atradau motociklus. Seniau važinėjau, tačiau ilgus metus buvau pamiršęs šį užsiėmimą. Dabar turiu du labiau miestui skirtus plieninius žirgus – "Hondą" ir "Kawasaki". Tai seni, maždaug 30 metų, tačiau geros būklės motociklai. Jais į ilgesnes išvykas nesusiruošiu, tačiau po Lietuvą pavažinėju. Jokiam baikerių klubui nepriklausau, keliauju savo malonumui, o dar didesnį "kaifą" jaučiu blizgindamas motociklus.

– Esate atsakingas vairuotojas?

– Taip. Važiuoti reikia kultūringai. Manau, kad mūsų mieste landžioti tarp mašinų nėra prasmės. Maskvoje ir Niujorke, darydamas piruetus tarp transporto priemonių, gal ir gali sutaupyti laiko, kai eilės kelyje siekia keliasdešimt kilometrų. Man tokie veiksmai Lietuvoje siejasi su smulkiu chuliganizmu.

– Roko muzika, motociklai – maišto ir laisvės ženklai. Ar tiesa, kad po oficialia apranga slepiasi žmogus su polėkiu?

– Atsakyti į šį klausimą reikštų vertinti save. Tačiau prie ekstremalų savęs tikrai nepriskiriu. Manau, yra gerokai pavojingesnių užsiėmimų nei važinėjimasis motociklu. Viskam tiesiog reikia pasiruošimo ir galvos.

Aistra kolekcionuoti

– Kuo dar domitės?

– Vaikštau į sporto salę, nes amžius jau verčia pagalvoti apie svorį ir sveikatą. Labai daug skaitau. Pastebėjau, kad daugybė jaunimo dabar nebepaima knygos į rankas. O skaityti reikia. Esu kolekcionavęs durklus, senovinius, dar iki Pirmojo pasaulinio karo išleistus, atvirukus, paveikslus, susijusius su Klaipėdos ir jūrine tematika. Labai mėgstu istoriją.

– Jūreivio specialybė neretai apipinta mitais, legendomis. Sklando kalbos ir apie įvairius prietarus. Kaipgi vis dėlto yra dėl moters denyje?

– Tai labai pasenęs dalykas, kuris apskritai nėra teisingas. Vienoje knygoje skaičiau apie banginių gaudytojus. Jūreiviai išsiruošdavo į 2–3 metų keliones, kurių metu tekdavo plaukioti tol, kol triumai būdavo užpildyti banginių taukų atsargomis. Laive būdavo ne tik moterys, bet ir darželiai vaikams. Jūrininkas privalo turėti didelę širdį ir galvą ant pečių. Ir jokia moteris jam netrukdys. Švedijos kariniame laivyne ir vyrai, ir moterys tarnauja vienodomis sąlygomis. Net dušai ir kajutės jiems tie patys. Įstojęs ten turi pamiršti apie savo lytį.

Direktoriai nesensta

– Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai suėjo 65-eri, o kiek įstaigai vadovaujate jūs?

– Jau 20 metų. Per ilgą gyvavimą keitėsi mokyklos statusas, pavadinimai. Nepaisant to, kad vadovu dirbu jau 20 metų, netrukus baigsis tik pirmoji mano kadencija. Prieš penkerius metus buvo organizuotas konkursas, kurį laimėjau. Lietuvoje vyrauja įdomus požiūris: jei įstaigai vadovauji ilgai, laikas pradėti galvoti apie rotaciją. Bendraudamas su kolegomis iš Vakarų Europos pamačiau kitą požiūrį. Jie su pasididžiavimu pateikia faktą, jog turi net 20 metų vadovavimo patirtį. Žiūrėdamas į bendraminčius, kurie taip pat administravo šią įstaigą ir toliau joje dirba, galiu pasakyti, kad direktoriai nesensta.

– Ar dar dėstote jaunimui?

– Labai nedaug, nes dirbant administracinį darbą lieka mažai laiko. Kiekviena paskaita – lyg išėjimas į sceną. O tam reikia ruoštis. Tačiau su studentais dirbti būtina. Kaip kitaip sužinosi, ką galvoja jaunimas ir kokiu oru jis kvėpuoja.

Vizitinė kortelė
Gimė 1958 m. rugpjūčio 28 d. Klaipėdoje.
1975 m. baigė mokyklą uostamiestyje.
1980 m. Kaliningrado aukštojoje inžinerinėje jūreivystės mokykloje įgijo inžinieriaus-laivų mechaniko kvalifikaciją.
1980–1984 m. Klaipėdos refrižeratorių laivyno bazėje dirbo mechaniku.
1987 m. Centriniame dyzelių mokslinių tyrimų institute tuometiniame Leningrade apsigynė technikos mokslų daktaro laipsnį.
Nuo 1993 m. iki dabar yra Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius.
Išsituokęs, turi dukrą Aną ir sūnų Michailą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kpt.

kpt. portretas
Puikus mokyklos vadovas. Sekmes darbuose ir asmeniniame gyvenime.

kpt.

kpt. portretas
Puikus mokyklos vadovas. Sekmes darbuose ir asmeniniame gyvenime.

Mano mano komentaras

Mano mano komentaras portretas
Geras žmogus. Man patinka. Tik su savo aistringumu važiuoja antri metai po skyrybų, penki metai ir prieš skyrybas fantominiu keliu. Visi laukiam ant ponios direktorienės piršto ištikimybės priesaikos žiedo. Kalbos kalbomis antys tai skraido
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Neringos gyventojams siūlys įsigyti avis ir ožkas
    Neringos gyventojams siūlys įsigyti avis ir ožkas

    Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija Neringos gyventojams siūlys įsigyti avis ar ožkas, kurias bus galima ganyti valstybinėje žemėje - avys reikalingos siekianti išnaikinti atželiančius krūmynus. ...

    1
  • Kariai išgelbėjo per tūkstantį gyvybių
    Kariai išgelbėjo per tūkstantį gyvybių

    Sausumą pasiekė tarptautinėje operacijoje Viduržemio jūroje dalyvavę dvylika Lietuvos karių. Juos sveikino aukščiausi šalies pareigūnai, šeimos nariai ir artimieji. ...

    1
  • Peršalimai kamuoja šimtus gyventojų
    Peršalimai kamuoja šimtus gyventojų

    Permainingi orai klaipėdiečius "apdovanojo" peršalimo ligomis. Varginantys simptomai kamuoja šimtus uostamiesčio ir Klaipėdos apskrities gyventojų. Vis dėlto specialistai pastebi, kad sergančiųjų kas savaitę mažėja. ...

    1
  • Susidomėjimas karietomis išblėso
    Susidomėjimas karietomis išblėso

    Teikti pavėžėjimo karietomis paslaugą Smiltynėje panoro daugiau verslininkų, tad surengta papildoma atranka. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad norinčiųjų užsiimti šia veikla yra kur kas mažiau, nei būdavo anksčiau. ...

  • Gyventojai laukia žadėtų pinigų
    Gyventojai laukia žadėtų pinigų

    Daugiabučių namų, kurie atrinkti renovacijai, gyventojai laukia, kada bus skirtas žadėtas finansavimas modernizacijai. ...

    1
  • Vietoj šiukšlyno – alka
    Vietoj šiukšlyno – alka

    Žemaičių alka šalia Šventosios šiomis dienomis atgimė naujam gyvenimui. Keturias šios savaitės dienas ir naktis, kai tamsa karaliaus trumpiausiai, alką lankys įvairūs žmonės, kai kurie jų čia, kaip išmanys, &scaro...

    1
  • Siekis – japoniškas sodas
    Siekis – japoniškas sodas

    Viliamasi, kad ateityje pastato, kuriame įsikūrusi Klaipėdos pedagoginė psichologinė tarnyba, vidinis kiemelis pasikeis neatpažįstamai. Čia žadama įkurdinti japonišką sodą, o erdves pritaikyti terapinėms veikloms bei vaikams, turintiems spe...

    4
  • Per Jonines – naktiniai autobusų reisai
    Per Jonines – naktiniai autobusų reisai

    Jonines minėsiantiems klaipėdiečiams ir miesto svečiams nereikės sukti galvos, kaip grįžti namo sutemus. Šventės metu bus organizuojami specialūs naktiniai miesto autobusų reisai. Tai bus daroma pirmą kartą. ...

    3
  • Uosto krantinėmis rūpinsis Klaipėdos universitetas
    Uosto krantinėmis rūpinsis Klaipėdos universitetas

    Parinktas naujas Klaipėdos uosto hidrotechninių statinių prižiūrėtojas. Uosto krantinių būklę pasitelkdamas partnerius vertins Klaipėdos universitetas. ...

    1
  • Šventės metu gelbėtojai budės Danėje
    Šventės metu gelbėtojai budės Danėje

    Joninių išvakarėse, kada ant Jono kalnelio vyks šventė, Danėje tradiciškai patruliuos gelbėtojai. Tikimasi, kad incidentų pavyks išvengti. Pastariesiems įtakos turi ir orai. ...

    6
Daugiau straipsnių