Lietuvos pajūrio smėlyje - grybų kepurės

Grybauti traukiama į mišką, tačiau rasti grybų galima ir Lietuvos pajūrio paplūdimyje.

Iš smėlio kylančios grybų kepurės nustebino Preiloje apsilankiusį grynas.lt portalo skaitytoją Jogailą. Specialistų teigimu, pajūryje yra nemaža tikimybė rasti grybų rūšis, kurios iki šiol Lietuvoje nebuvo rastos.

„Grybus pastebėjau Preilos paplūdimiuose, smėlyje jie buvo išsibarstę kelių šimtų metrų juosta“, - pasakojo Jogaila, Kuršių nerijoje lankęsis praėjusią savaitę.

Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas, dr. Jonas Kasparavičius komentuoja, jog pastebėti grybai atrodo esantys nedažnai pasitaikančios rūšies.

„Kita vertus, jeigu rudeniop kasmet pajūryje jų intensyviai ieškotume, tai, matyt, susidarytume kiek kitokią nuomonę apie jų dažnumą“, - nurodė jis.

Anot mikologo, smėlyje, ypač kopose, auga ne viena kepurėtųjų grybų rūšis.

„Įamžintas grybas man būtų labiausiai panašus į kopinę trapiabudę (Psathyrella ammophila). Sakau „būtų“, nes nesu iki galo tuo įsitikinęs. Reikalas tas, kad smėlyje, ypač kopose, auga ne viena kepurėtųjų grybų rūšis (taip pat auga ir kitokie grybai). Lietuvos pajūrio kopose dar auga kiek panašios į minėtą rūšį vėlyvoji plaušabudė (Inocybe serotina) ir kopinė jaunabudė (Hebeloma dunense). Auga ir kitų ne tokių panašių rūšių grybai. Yra nemaža tikimybė pajūryje rasti ir rūšis, kurios iki šiol Lietuvoje dar nebuvo rastos“, - aiškino J. Kasparavičius.

Jis apgailestavo, jog skaitytojas vieno iš didesnių vaisiakūnių atsargiai neiškasė ir neperpjovė išilgai.

Yra nemaža tikimybė pajūryje rasti ir rūšis, kurios iki šiol Lietuvoje dar nebuvo rastos.

„Jeigu jų augo daug, tai vieną buvo galima smalsumo ir mokslo labui sunaikinti. Būtume gavę daug daugiau informacijos. Pavyzdžiui, kokios spalvos kepurėlės minkštimas, ar ta spalva nesikeičia laikui bėgant, ar kotas ne tuščiaviduris, ar smėlyje jis nesibaigia gumbu, o gal „šaknimi“? Žodį „šaknis“ išskiriu kabutėmis, nes grybai tikrų šaknų neturi. Gal kaip nors kvepėjo (ar dvokė). Įdomu būtų sužinoti ir apie skonį. Tokį perpjautą grybą nufotografavus ir šalia dar padėjus liniuotę ar kitą dažnai pasitaikantį daiktą, kad ir vieno ar dviejų centų monetą, būtų daug aiškiau. Įdomu būtų sužinoti, ar netoliese neaugo kokie gluosniai“, - apie tai, kas padėtų nustatyti grybo rūšį, pasakojo J. Kasparavičius.

Pasak mikologo, norint visiškai tiksliai nustatyti tokio radinio rūšį, geriausiai būtų jį patyrinėti po mikroskopu. Tuomet galima pamatyti plika akimi neįžiūrimus skirtumus.

„Mano minėti grybai, jei išoriškai ir panašūs, tai jų mitybiniai poreikiai kiek skiriasi. Kopinei trapiabudei užtenka maisto medžiagų, kurios yra smėlyje. Greta augantys augalai savo buvimu patvirtina, kad tokių maisto medžiagų tikrai esama. Vėlyvajai plaušabudei ir kopinei jaunabudei reikia, kad netoliese augtų sumedėję augalai - krūmai ar medžiai. Jos gali augti tik turėdamos ryšį su gyvomis šaknimis. Dar kitoms rūšims užtenka, kad smėlyje būtų negyvų šakų, šaknų, kelmų, pūvančių lentgalių ar kitokios organikos“, - detales, į kurias reikia atkreipti dėmesį, vardijo J. Kasparavičius.

Jis pridūrė, jog atsakymas į pagrindinį grybautojų klausimą , ar tokie grybai valgomi, yra neigiamas. „Visi šie grybai yra nevalgomi. Plaušabudės gali būti net kiek nuodingos“, - perspėjo mikologas.