Lietuvos pajūris: kodėl svarbu išsaugoti vietinius pušynus?

Siekia išsaugoti savitumą

Pajūrio miškų masyvai pristabdo stiprius vėjus ir audras bei apsaugo gyvenvietes nuo smėlio pustymo.  Svarbūs jie ir vietinei biologinei įvairovei.

Pavyzdžiui, vien Pajūrio regioninio parko teritorijoje aptinkama 118 paukščių rūšių, maždaug pusė jų čia peri, daugelis gyvūnų įrašyti į Raudonąją knygą. O pati Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Siekiant išsaugoti natūralią gamtos pusiausvyrą, tam tikrose pajūrio teritorijose, pavyzdžiui, miško dalyje prie Olando Kepurės, miškininkavimas yra orientuotas į kitus nei medienos teikimas į rinką tikslus.

„Išvirtę medžiai čia paliekami natūraliam išnykimui, pūdami jie tampa vertingi gyvūnams, kitai augmenijai. Mūsų miškuose trūksta negyvosios medienos, ir tai yra gamtosauginė priemonė biologinei įvairovei plėtoti, skatinti. O anksčiau būdavo laikomasi nuostatos, kad kiekvienas nudžiūvęs medis ar virtuolis turi būti pašalinamas, kad neplistų ligos“, – aiškino Pajūrio regioninio parko vadovas Darius Nicius.

Jo pastebėjimu, gamtotvarkos darbai ne visada sutampa su miškininkystės priemonėmis.

„Įprastai miškininkų prioritetas – įveisti kuo daugiau miškų, o pagal gamtosaugines idėjas kai kada vertybė yra ne medis, o miško pieva. Antai dalyje Plazės gamtinio rezervato yra atviros buveinės ir, kad nežūtų tam tikros vertybės, turi būti taikomos atitinkamos priemonės: krūmų, atžalų šalinimas, šienavimas, ganiava“, – vardijo pašnekovas.

Vietinių miškų išlikimui iššūkius kelia ir spartėjanti klimato kaita, ir gamtos procesai – stiprėja audros, šiltesnės ir trumpesnės žiemos ilgina augalų vegetacinį laikotarpį, o užsitęsiančios sausros didina gaisringumą. Pavyzdžiui, jūra ties Olando Kepurės skardžiu per metus pasiglemžia apie 40 cm sausumos ruožo, o pats skardis po truputį slenka dėl siaučiančių vėjų ir audrų, poilsiautojų lankymo.

Juntama žmonių įtaka

Vietiniai miškai skirti ne tik biologinėms vertybėms ar gamtiniam kraštovaizdžiui išsaugoti, bet ir rekreacinėms lankytojų reikmėms užtikrinti.

Kasmet pajūrį aplanko keli milijonai poilsiautojų, kurių įtaka netrunka pasijusti: likusios šiukšlės, kurtų laužų liekanos, išmindžioti kopagūbriai.

Nors, kaip sako Kretingos miškų urėdijos Klaipėdos girininkas Ričardas Staponkus, lankytojai sąmoningėja: „Tenka kai kur apriboti automobilių pravažiavimą miško keliukais, randame ir išmestų padangų, tačiau priekabomis šiukšlių žmonės nebeverčia, kaip pasitaikydavo ankstesniais laikais.“

Pajūrio regioninio parko vadovas D.Nicius sako, kad pajūrio smėlio ruožas ir miškai tarpusavyje labai susiję. Valstybiniai miškai turi priėjimą prie jūros, o smėlėtą jos pakrantę veikiantys vėjai dažnai smėlį išpusto ir neša į žemyną. „Viena bėda – prarandame pajūrio teritoriją ir krantus, kita – smėlis patenka į mišką ir jame augančios pušys tiesiog nudžiūva“, – pasakojo jis.

Dėl to negalima ardyti įrengtų kopų sutvirtinimų – žabų klojinių ir tvorelių, juolab kurti iš jų laužų. Kai siaučia uraganiniai vėjai, praardyti klojiniai greičiau išyra ir nebesustabdo smėlio.

Ne mažiau svarbu ir kad lankytojai naudotųsi specialiai įrengtais takais, laiptais – nesileistų žemyn pačiomis kopomis, neišmindžiotų želiančios augalinės dangos, kuri taip pat sulaiko smėlį.

Stinga investicijų

Iki patvirtinant parko vidinės miškotvarkos projektą 2013 m., miškai Kuršių nerijoje buvo tvarkomi panašiai kaip ir žemyninėje šalies dalyje. Dabar labiau siekiama atsigręžti į kraštovaizdžio grožį, ypač – į priešgaisrinę saugą, taip pat ekologinių sistemų subalansavimą.

„Miškininkystės srities darbai yra įvairūs. Vieni jų neša pelną, kiti būtini miško ekosistemai išsaugoti, kraštovaizdžiui nepažeisti. Nerijoje aktualūs būtent aplinkotvarkos darbai – reikia šalinti sumedėjusią augaliją, retinti atžalas ir pan. Neretai pastebime, kad miškininkams tiesiog pritrūksta jėgų, lėšų būtent tiems darbams, kurie neapsimoka, jie atliekami tada, kai yra galimybių“, – pastebėjo Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser.

Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktorius Donatas Dudutis neneigė – gamtosaugai, aplinkai svarbių teritorijų priežiūrai bei tvarkymui lėšų šiandien stinga.

„Jų bandoma gauti iš įvairių projektų, programų ar epizodiškai iš valstybės biudžeto. Tačiau stabilių, kad ir nedidelių finansinių injekcijų tokiai veiklai kol kas nėra, – teigė ministerijos atstovas, pokyčius siejantis su valstybinių miškų valdymo pertvarka: – Nors urėdijų ekonominis efektyvumas šiandien nėra prastas, tačiau įgyvendinus reformą – sujungus jas į vieną įmonę, miškų biologinės įvairovės apsaugos galimybės gerokai išaugtų. Vertingiausios gamtiniu požiūriu miškų teritorijos galės būti saugomos ir tvarkomos gerokai efektyviau.“