Liūdesio ritualai – be raudų

Bažnyčia neprieštarauja

Kremuotų velionių laidotuvės tampa dažnesnės, tačiau jų dar vis nėra tiek daug, kad būtų galima nebeplėsti kapinių.

Laidojimo paslaugas uostamiestyje teikiančios įmonės "Aterna" vadovė Vitalija Rumbaitienė tikino, kad šiais laikais visos laidojimo apeigos paprastėja, o atsisveikinimui su mirusiuoju skirtas laikas yra sutrumpėjęs iki minimalaus.

Kapinių priežiūros tarnybos vadovė Zina Stankienė pasakojo, kad paprastai būna taip: vieną dieną žmogus mirė, kitą – šarvojamas, trečią – jau laidojamas.

Vienas pagrindinių tokios skubos argumentų – taip taupomi pinigai, o ir žmonės negali ilgam atitrūkti nuo darbų.

Katalikų bažnyčia kūno kremavimui neprieštarauja.

"Žmogus turi būti palaidojamas kūnu, nesvarbu, kokios formos jis yra. Tikrai negalima žmogaus pelenų išbarstyti pavėjui. Kūnas turi būti palaidojamas vienoje vietoje. Dabar jau nebe taip dažnai sulaukiu klausimų apie tai, bet vis dar yra. Vis dar gajus mitas, kad kūno kremavimas – pagoniška tradicija. Tai netiesa, – teigė kunigas Vilius Viktoravičius. – Nuoširdžiai tikintys žmonės žino, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi. Būtent todėl tikintieji lengviau priima artimųjų mirtį. Pats skausmingiausias laidotuvių momentas – karsto uždarymas. Gal todėl didelių emocijų išvengiama, kai šarvojama urna, o ne velionio kūnas. Ne vienas, pamatęs urną, pasako negalintis patikėti, kad artimojo nebėra, mat asmenybę tapatiname su kūnu."

Gėles pataria aukoti bažnyčiai

Jeigu palaikai kremuojami, o urna su pelenais laidojama kolumbariume, pranešdami apie netektį artimieji prašo atnešti ne daugiau kaip dvi gėles.

Tokiu atveju sumą, kurią paprastai išleidžia pirkdami vainikus ar krepšelius, žmonės įdeda į aukų dėžutę.

Laidojimo namų vadovė yra įsitikinusi, kad tai kur kas protingiau, nei apkrauti kapą kalnu gėlių, kuriomis niekas nesigrožės.

Kunigas pataria paaukoti bažnyčiai ir gedėtojų atneštas gėles.

Juk nuo kapų nuvytusios gėlės išmetamos į atliekų konteinerį.

"Tai būtų labai prasminga. Ant kapų gėlės numiršta per dieną, o bažnyčioje jos dar prie altoriaus žydėtų savaitę ar antrą. Kai kurie žmonės, laidodami urną, taip ir padaro, tai labai gražus poelgis – savita maldos tąsa. Kartais žmonės mano, kad mirusiajam atneštų gėlių negalima dėti niekur kitur, tik ant jo kapo. Tai – mitas. Juk nuo kapų nuvytusios gėlės išmetamos į atliekų konteinerį", – dėstė V.Viktoravičius.

Į karstą – kasdieniais rūbais

"Beveik juokais sakau – reikia žinoti, kada mirti. Kai senyvo amžiaus žmogus miršta mėnesio pradžioje, jo artimieji gauna dvi pensijas, o jeigu jis iškeliauja mėnesio viduryje ar antroje pusėje, laidojantieji gauna tik vieną. Artimiesiems tai labai aktualu, juk yra skirtumas 250 eurų ar 500", – teigė V.Rumbaitienė.

Laidotuvių organizatoriai konstatuoja, kad dar prieš pusmetį kremuotus palaikus laidoti buvo truputį brangiau nei įprastai, o dabar kainos – panašios.

"Kėdainių krematoriumas yra pakoregavęs kainas. Dabar abu laidojimo būdai gali kainuoti panašiai, kremacija gali būti brangesnė ne daugiau nei 150 eurų. Tradicinį būdą brangina duobės iškasimas, prabangesnis karstas, – patirtimi dalijosi "Aternos" vadovė. – Kremavimo atveju paprastai imamas paprastesnis karstas. Kėdainių krematoriumo administracija pataria nepirkti atskirų įkapių velioniams, kurie bus šarvojami kremuoti. Pasak jų, galima tiesiog aprengti mirusįjį tvarkingais jo paties drabužiais. Tai taip pat sumažina bendrą laidotuvių kainą. Nepalaidotas nelieka nė vienas, bet visada galima sutaupyti."

Tuo metu, kai vieni taupo rengdami kuklias laidotuves, kiti stengiasi nustebinti aplinkinius prabanga.

Jeigu žmonėms netinka tie rūbai, kuriuos siūlo ritualinių paslaugų įmonės, artimieji drabužius mirusiajam perka šventinių drabužių parduotuvėse. Bet tai tėra vienas kitas atvejis.

Šermenys – kelias valandas

Dabar labai retai kas šarvojimo salę nuomoja ilgiau nei dieną.

Dažniausiai ryte prasideda atsisveikinimas, o tos pačios popietę rengiamos laidotuvės. Šarvojimo salės dažniausiai išnuomojamos kelioms valandoms.

Dvi paras salė Joniškės gatvės laidojimo namuose to paties velionio šermenims buvo išnuomota prieš kelis mėnesius.

Ritualinių paslaugų teikėjai pastebėjo, kad ilgesnį laiką pašarvotą artimąjį laiko tie žmonės, kurie laidoti artimuosius veža į atokesnius rajonus.

Jeigu šermenys Klaipėdoje užtrunka parą, vakare ir prieš išnešant mirusįjį samdomi giedotojai.

Klaipėdoje vadinamuosius Kalnus žmonės užsako giedoti itin retai.

Tiems, kas nėra girdėjęs giedant "Kalnus", tokie papročiai gali pasirodyti itin nepriimtini ir archajiški.

V.Viktoravičius įsitikinęs, kad tikintis žmogus arba tas, kuris yra dalyvavęs Žemaičių Kalvarijos "Kalnų" giedojimo apeigose, kitaip vertina šias giesmes per šermenis.

Giedodamas žmogus nurimsta, susikoncentruoja į tekstą, randa atsakymų į skaudaus momento klausimus.

Vadinamuosius Kalnus gieda žemaičiai, Aukštaitijoje giedamas rožinis.

"Klaipėdoje "Kalnų" giedojimas netrunka taip ilgai, kaip tai būdavo prieš kelis dešimtmečius kaime. Vien įžangos giesmės trukdavo valandą. Giedojimo apeigų dabar laikomasi nepaisant, ar laidojamas kremuotas kūnas, ar ne", – teigė V.Viktoravičius.

Urna prilygsta karstui

Velionių kremavimas keičia ir šermenų tradicijas.

Maždaug pusė kremuoti apsisprendusių žmonių laidojimo namuose atsisveikina su mirusiuoju, o tada išveža kūną kremuoti. Laidotuvės vyksta kitą dieną ar dar vėliau.

Jose dalyvauja kur kas mažiau žmonių, nei dalyvavo šermenyse.

Kunigas V.Viktoravičius primygtinai patarė po kremacijos pelenų nelaikyti namuose, laidotuvės turėtų įvykti laiku.

Nepamirškime, kad urna taip pat yra savotiškas karstas, ir jam sekcijoje – ne vieta.

"Nuo to, kad iš toli grįžę giminaičiai pamatys urną, niekas nepasikeis. Jie lygiai taip pat gali nueiti prie kapo. Nepamirškime, kad urna taip pat yra savotiškas karstas, ir jam sekcijoje – ne vieta. Mirusiesiems yra kapinės, gyviesiems – gyvenimas", – paaiškino kunigas.

Atsisako gedulingų pietų

Klaipėdiečiai kažkodėl mano, kad karsto į bažnyčią nešti negalima.

V.Viktoravičius tikino, kad gedulingų mišių metu karstas gali būti nešamas į šventyklą.

Galbūt to nenori laidojimo įmonės darbuotojai, nes jiems tai reikštų daugiau darbo.

Pastaruoju metu kinta ir žmonių emocijos netekus artimųjų. Žmonės vis dažniau mirtį priima kaip neatsiejamą būties dalį, todėl širdį draskančių raudų ar nepamatuoto elgesio atsisveikinant pasitaiko vis rečiau.

Pasirodo, net gedulingi pietūs tampa vis kuklesni, o į juos kviečiamų žmonių skaičius mažėja.

"Į šermenis ateina vis mažiau žmonių. Tik, kai miršta žinomas mieste žmogus ar įžymybė, susirenka daug jį pažinojusiųjų. Laidojant darbingo amžiaus žmogų, taip pat ateina daugiau norinčiųjų su juo atsisveikinti. Atsisveikinti su senoliais atvyksta nedaug artimųjų, o gedulingų pietų pakviečiami tik patys artimiausi. Vis dažniau tokie pietūs ir visai nerengiami", – pastebėjo V.Rumbaitienė.

Nuoma – šimtmečiui

Kremavimo paslaugos pasirenkamos dažniausiai iš praktinių sumetimų, kad vienoje kapavietėje galima būtų palaidoti visus giminės mirusiuosius.

Taip lengviau ir pigiau prižiūrėti kapą.

Kai kurie žmonės tokiose kapavietėse įsirengia savotišką kolumbariumą: žemėje išbetonuoja duobę, kurią dengia plokšte. Tokioje duobėje gali tilpti labai daug urnų.

Kiti urnas laidoja tiesiog žemėje. Vaikštinėjant po kapines nesunku pažinti, kur laidojama tradiciniu būdu visą kūną, o kur tik urnas su pelenais.

Klaipėdoje ir Lėbartų, ir Joniškės kapinėse yra kolumbariumų. Tiesa, Joniškės kapinėse jis yra privatus ir dar nėra pilnas.

Netrukus kapinių tvora bus perstatoma ir atliks dvigubą funkciją – joje bus įrengtos kolumbariumo kriptos.