Aktorius M. Urbonas: esu užkietėjęs klaipėdietis

Apie alkanus menininkus

– Po rekonstrukcijos visi tikėjosi teatro atgimimo. Kaip vertinate situaciją?

– Sunku pasakyti. Iki rekonstrukcijos buvo daugiau aktorių – Nelė Savičenko, Vytautas Anužis, kurie į Vilnių išvažiavo. Kiek numirė per tą laiką. Bet ne pastatas teatrą keičia, o žmonės. Labai viliuosi, kad ta injekcija manęs ir Jono Baranausko buvo visai gera, o gal netgi reikalinga. Buvo taip, kad vienas žmogus tempė visą teatrą. Aišku, taip yra buvę, kai eita žiūrėti į vieną žmogų. Dabar laikai pasikeitė. Kai kurie turi kitus darbus, net savo firmas atsidarė. Jeigu neklystu, Klaipėdoje yra mažiausi atlyginimai.

– Gal menininkas turi būti alkanas ir liūdnas?

– Tai, kad menininkas turi būti alkanas ir liūdnas, manau, atėjo iš XX a. pradžios, kai tiesiog visi tikrai buvo "ubagai". Aktoriai, dailininkai, skulptoriai. Amedeo Modigliani nuo bronchito numirė kažkur ant pleduko, o dramaturgas Alfredas Jarry taip ir valkiojosi 20 metų su tais pačiais drabužiais, žaliu skėtuku girtas po Paryžių. Parašė dvi ar tris pjeses. Viena iš jų iki šiol žinoma – "Karalius Ūbas". Būsi alkanas – būsi paliegęs. Kokia kūryba, jeigu tau galvoje sukasi cepelinai arba sriuba?

Neteko tėvo

– Vaidinate nemažai dėmesio sulaukusiame spektaklyje "Pašaliniams draudžiama", kuris turi nemažai sąsajų su "Klaipėdos" redakcija.

– Aš vaidinu fotografą. Tik nežinau kurį. Turbūt jau neegzistuojantį. Visi bandė man primesti mano tėvą, nes jis buvo fotografas. Nieko panašaus. Nė per nago juodymą nėra mano tėvo tame vaidmenyje.

– Jūsų tėvas buvo gerai žinomas fotografas Raimundas Urbonas. Kai jo netekote, buvote paauglys. Turbūt trūko tėvo.

– Man buvo penkiolika. Gruodį jau bus 18 metų, kai jo nėra. Kai jau subrendau, jaučiau, jog vis dėlto trūko tėviško patarimo, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Augau su mama, močiute, sese. Iki šiol būna situacijų, kai galvoju, kaip reikėtų elgtis. Koks kitas draugas, kurio tėvai gyvi iki šiol, labai lengvai išsprendžia tą problemą, o man ji neišsprendžiama kažkodėl.

– Tėvas žuvo per audrą, tiesa?

– 1999-aisiais buvo garsusis Anatolijus – uraganas, kuris čia, Klaipėdoje, viską išvartė velniop, nuplėšė stogus. Tikslios istorijos mes patys nežinome iki galo. Jį tiesiog rado aplink piliavietę esančiame vandenyje, kur dabar jachtos stovi. Mes nežinome, kas atsitiko. Gal kas įstūmė, gal vėjas nupūtė. Tiesiog rado tame vandenyje, ir tiek. Dabar, kai praėjo daug laiko, susitaikiau. Labai keista – per šituos 18 metų tėvą sapnavau gal penkis kartus. Kai tuo tarpu mano močiutė, kuri dabar jau mirusi, sapnuodavo jį labai dažnai. Regis, turėtų lįsti prisiminimai, smegenys turėtų kažką daryti. Net neįsivaizduoju, ar jis džiaugtųsi dėl to, ką aš šiandien veikiu. Turbūt džiaugtųsi, mama džiaugiasi. Mama labai džiaugėsi sužinojusi, kad mane priėmė į teatrą. Ji labai džiaugėsi ir tada, kai įstojau.

Vizitinė kortelė

Gimė 1984 m. liepos 26 d. Klaipėdoje.

2003 m. baigė Klaipėdos Vydūno vidurinę mokyklą.

2013 m. Klaipėdos universiteto Menų fakultete – režisūros studijas.

Nuo 2016 m. Klaipėdos dramos teatro aktorius.

Nevedęs.