Metų jūrininku išrinktam kapitonui nebaisu likti krante

Dienraščio "Klaipėda" skaitytojų šiemet Metų jūrininku išrinktas Aleksandras Sbitnevas po 40-ies darbo metų visai neseniai paliko tolimojo plaukiojimo laivų kapitono lieptelį.

Dienraščio "Klaipėda" skaitytojų šiemet Metų jūrininku išrinktas Aleksandras Sbitnevas po 40-ies darbo metų visai neseniai paliko tolimojo plaukiojimo laivų kapitono lieptelį. Užtarnauto poilsio išėjo ir jo žmona Nina, visą gyvenimą dirbusi mokytoja. Kapitonas nesibaimina, kad nuo šiol bus sausumos žmogus. Jo laukia daugybė nepadarytų darbų ir dar nepatirtų džiaugsmų.

Kreipėsi į Prezidentę

– Pirmąją Jūros šventės dieną, kai buvote paskelbtas Metų jūrininku, nuo scenos kreipėtės į šalies Vyriausybę ir net Prezidentę. Prašėte aukščiausiasias šalies instancijas pirkti naujų laivų. Ar tikrai mūsų laivynas yra blogos padėties?

– Vidutinis mūsų laivų amžius – 19 metų, bet yra ir tokių, kurie jau 29-erius plaukioja. Tokiems laikas keliauti į metalo laužą. Mūsų valdžiai, kurių atstovų dauguma yra tolimi nuo jūros, patinka, kad esame jūrinė valstybė, kad laivai su mūsų trispalve plaukioja po pasaulį. O kai prabylame, kad greitai nebebus ant ko iškelti mūsų vėliavos, nes paprasčiausiai nebebus laivų, tokių žodžių negirdima. Dabar pats laikas pirkti laivus, nes dėl krizės jų kainos yra labai kritusios. Sunkmetis baigsis, ir kainos vėl šoktelės. Jeigu pirktume ne naujutėlaičius, o 3–5 metų laivus, jie dar netrumpai tarnautų. Todėl ir pasinaudojau proga ir pasakiau, nes man nėra ko bijoti.

Apie jūrą nesvajojo

– Smalsu daugiau sužinoti apie jus. Iš kur esate kilęs?

– Mano tėviškė yra Rusijos viduryje, Belaja Kalitva miestas Rostovo srityje. Tai buvo uždaras miestas, kuriame yra didžiulė aliuminio gamykla. Tėtis šią gamyklą statė, pradėjo brigadininku, o į pensiją išėjo iš statybos tresto valdytojo posto. Mama medikė, visą gyvenimą ligoninėje dirbo felčere.

– Vadinasi, augote toli nuo jūros. Kaip pasirinkote jūreivio profesiją?

– Pasakysiu atvirai – atmetimo būdu. Mokyklą baigiau gerais pažymiais. Kai reikėjo galvoti, kur stoti, tariausi su tėvu. Man būtų patikę studijuoti ekonomiką. Tėtis paklausė: "Tu ką, sūnau, buhalteriu nori tapti?" Tikrai nenorėjau, taip ekonomika atkrito. Nepatiko ir darbas statybose ar gamykloje. Dėdė gyveno Leningrade, kvietė. Pasirinkau "makarovką" – admirolo Stepano Makarovo vardo Leningrado aukštąją jūrų inžinerijos mokyklą. Į vieną vietą tais metais stojo 20 pretendentų. Pirmenybė buvo teikiama leningradiečiams, bet aš įstojau. Tada nelabai supratau, koks tai darbas. Studijuodamas susidraugavau su lietuviais, jie pakvietė pasirinkti paskyrimą į Klaipėdą. Taip ir padariau ir nė kiek nesigailiu. Klaipėda man – pats geriausias miestas. Čia man viskas miela ir sava.

Mylimoji – tik savame uoste

– Kaip greitai išsipildė jūsų svajonė tapti kapitonu? Ką reiškia būti kapitonu?

– Kapitonu tapau po aštuonerių metų plaukiojimo. Nebuvau pats jauniausias, bet vienas jaunesnių kapitonų. Tai sunkus darbas, 24 valandas esi įsitempęs, nes turi žinoti viską ir būti atsakingas už viską, kas vyksta laive.

– Tie, kurie nesusiję su jūra, kartais mano, o gal būna prisiskaitę, jog kiekviename uoste jūreivio laukia mylimoji.
Kiek tame pasakyme yra tiesos?

– Ką jūs! Gal tais laikais, kai būdavo plaukiojama buriniais laivais, taip ir buvo. Dabar džiaugiesi uoste radęs pažįstamą agentą.

– Suprantama, kad laive svarbiausias kapitonas. O kurį įgulos narį pavadintumėte ne mažiau svarbiu?

– Senais laikais po kapitono ir jo padėjėjo trečias pagal svarbą būdavo kokas – laivo virėjas. Manau, daugelis jūreivių ir dabar sutiks su tokia mintimi. Jūroje labai mažai malonumų, gyvenimas uždaroje erdvėje nėra lengvai ištveriamas, todėl skanus maistas yra labai svarbus. Jeigu jūreiviai sotūs ir patenkinti maistu, tai ir nuotaika geresnė. Daugelį metų plaukiojau su Nikolajumi Andrusinu, tai puikus kokas.

– Ar galima pasakyti, kad 40 metų plaukiodamas pamatėte visą pasaulį?

– Ne visą. Atlanto pakrančių valstybes, Viduržemio jūros, Arkties vandenyne plaukiojau, Pietų ir Šiaurės Amerikos žemynus teko aplankyti. Gal lengviau būtų pasakyti, kur nebuvau. Neplaukiojau Ramiajame vandenyne. Tada uostuose požiūris į jūreivius buvo labai pagarbus. Dabar tai labai pasikeitė.

Į krantą – su palyda

– Kada tai atsitiko ir kodėl?

– Po rugsėjo 11-osios teroro aktų JAV sukūrė saugumo konvenciją. Vadovaujantis ja, visi uostai aptverti tvoromis, spygliuota tvora, o išeiti į krantą leidžiama turint specialų leidimą. Prieš trejus metus amerikiečiai sugalvojo dar įdomiau – iš laivo iki uosto vartų jūreiviai negali eiti vieni. Privalu samdyti palydą, o tai labai brangu. Įsivaizduokite, jūreiviai nori nusipirkti šviežių maisto produktų, už kuriuos sumokėtų gal 20 dolerių, o palydos paslaugos kainuoja nuo 100 iki 300 dolerių. Net jei iki vartų tėra kelios dešimtys metrų, be palydos eiti negalima. Vienintelis išsigelbėjimas – religinių bendruomenių misijos, kurios turi jūreivių klubus, o šie – savo autobusus.

– Dauguma jaunų žmonių renkasi jūreivio profesiją norėdami pamatyti pasaulį.

– Vien dėl didžiulio darbo krūvio, vis labiau mažinamų įgulų jūreiviams tampa vis sunkiau pamatyti pasaulį. Kartais darbo iškraunant bei pakraunant krovinius būna tiek daug, kad žmonės lieka nepamatę miesto. Ko gero, per televizorių galima pamatyti daugiau pasaulio nei dirbant jūreiviu. Ir vis dėlto jūreivio darbas įdomus.
Prancūzai dvejus metus teisė

– Ar jums pačiam yra tekę patirti didelių išgyvenimų, susijusių su darbu?

– Prieš vienuolika su puse metų patyriau infarktą. Laimė, buvau krante ir didžiulio Jūrininkų ligoninės medikų profesionalumo dėka pasveikau, net rando širdies raumenyje neliko. Puikiai žinau, kad tai buvo didelės įtampos pasekmė. Tiesiog dvejus metus Prancūzijoje buvau teisiamas. Labai kebli situacija buvo. Prancūzų kontrolės lėktuvėlis nufotografavo kažką panašaus į naftos produktų dėmę. Mus nulydėjo į uostą ir dvi dienas tikrino laivą, bet nieko nerado. Iš tiesų teršalų nė nebuvo, tiesiog dėl oro sąlygų susidarė toks vaizdas nuotraukoje. Pagal Prancūzijos įstatymus teisiamas būtent laivo kapitonas, turėjau atsimušinėti nuo kaltinimų. Vėliau mūsų profesoriai bei Rusijos ekspertai konstatavo, kad taršos nebuvo, o prancūzai įrodinėjo – buvo. Mane vis dėlto nuteisė, baudą sumokėjo draudimo kompanija. Buvo panašu, kad ta šalis taip tiesiog pinigaujasi, nes tais metais mes buvome aštuonioliktas panašiai apkaltintas laivas.

– Ar jums yra tekę išgyventi įgulos nario mirtį laive?

– Laimė, tokio dalyko nebuvo atsitikę. Užtat ne kartą teko kviesti sraigtasparnį, nes buvo kilusi grėsmė gyvybei. Kartą viduryje Atlanto, kai smarkiai bangavo, susižeidė mechanikas. Tiesiog išėjo iš kajutės ir blogai uždarė duris. Jos atsidarė ir rankena stipriai sutrenkė jam krūtinę. Lūžo šonkauliai ties širdimi. Baiminomės, kad lūžgaliai gali sužaloti plaučius ar širdį. Kitą kartą Vokietijos vandenyse jūreivis stovėjo prie vairo ir nugriuvo. Tik tada paaiškėjo, kad jis nuo medikų slėpė savo ligą. Sirgo hipertonija, gydėsi pats ir padaugino kraujospūdį mažinančių vaistų.

Padėkojo žmonoms

– Kai buvote paskelbtas Metų jūrininku, nuo scenos pirmiausia visų kolegų vardu padėkojote jūreivių žmonoms. Kodėl?

– Tai dabar jūreiviai dirba pagal sutartis ir gali leisti sau atostogauti, kol turi pinigų, o anksčiau mes krante praleisdavome vos porą mėnesių per metus. Todėl visi šeimos rūpesčiai guldavo ant žmonų pečių. Didžiąją gyvenimo dalį jos būna atsakingos už šeimą. Jos augina vaikus, be vyro pagalbos ištveria ligas, auklėjimo sunkumus, rūpinasi buitimi. Tai tikrai ne ką lengviau nei sunkus darbas jūroje.

– Bet juk daugelis pavydėdavo jūreivių žmonoms, nes jos vilkėdavo gražiausiais drabužiais, būdavo pakankamai aprūpintos.

– Dėl drabužių nesiginčysiu, ir pajamos būdavo didesnės nei krante dirbančių šeimų, bet jos turėdavo vienos pakelti tą naštą, kurią krante dirbančių vyrų žmonos dalijosi su sutuoktiniais. Dabar viskas pasikeitė – nebe tos pajamos, o ir jaunimas nebesiveržia tapti jūreiviais. Nėra lengva gyventi ilgą laiką be šeimos, o ir pats darbas sunkus, be režimo. Be to, jis labai alina sveikatą. Prancūzų tyrinėtojai nustatė, jog esant stipriam bangavimui net gulėdamas lovoje žmogaus organizmas gauna tokią apkrovą, lyg dirbtų vidutinio sunkumo darbą. O juk būna, kad plaukiant vandenynu supa ir kelias savaites.

– Po šitiek metų darbo jūroje jums nebereikia planuoti būsimo reiso. Kaip dabar gyvensite? Ką veiksite?

– Namie tiek darbų, kad praeis tikrai nemažai laiko, kol viską nuveiksiu. Dabar vasarą su žmona gyvename sode. Va, jau prasidėjo daržovių konservavimo laikas. Seni draugai dar prašo padėti suderinti jūrinį verslą, bet nedirbsiu ilgai, tiesiog pagelbėsiu, ir viskas. Manau, krante bus normalu. Reikia būti realistu ir nepervertinti savęs. Darbas jūroje – jauniems žmonėms. O kai esi vyresnis nei 60-ies, net nieko nedirbdamas jauti metų naštą. Gal sulauksime anūkų. Būtų pats laikas.

Vizitinė kortelė
1949 m. gimė Rusijoje, Rostovo srityje.
1967 m. gimtajame mieste baigė vidurinę mokyklą.
1967–1973 m. m. mokėsi Leningrade S.Makarovo aukštojoje jūreivystės mokykloje.
1973 m. paskirtas atvyko į Klaipėdą ir pradėjo dirbti Lietuvos jūrų laivininkystėje.
1981 m. tapo didžiausio tuo metu Lietuvos jūrų laivininkystės laivo "Kapitonas Stulovas" kapitonu.
2013 m. birželį išėjo į pensiją.
Turi žmoną Niną, dukrą Aliną ir sūnų Aleksandrą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Markas

Markas portretas
Puikus straipsnis.

Alkashas

Alkashas portretas
Alkoholikas ir vagis !!!

Klaipedietis

Klaipedietis portretas
Sveikinu sveikinu!
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kruiziniai laivai atsisveikino su Klaipėda
    Kruiziniai laivai atsisveikino su Klaipėda

    Paskutinio kruizinio laivo „Marco Polo“ apsilankymu penktadienį Klaipėdoje uždarytas 2018 m. kruizinių laivų turizmo sezonas. ...

    5
  • Gatvės lenktynes nutraukė lietus
    Gatvės lenktynes nutraukė lietus

    Šeštadienį Taikos prospekte, netoli prekybos centro "BIG", grėsmingai riaumojo motociklų ir automobilių varikliai, garsiai cypė padangos. Paskutinį kartą šiais metais vyko gatvės automobilių lenktynės, kurias užbaigti ...

    7
  • „Sodo diena“ suvienijo Priekulės bendruomenę
    „Sodo diena“ suvienijo Priekulės bendruomenę

    Šeštadienį Priekulės kultūros centre vyko sodo dienai paminėti skirtas renginys, kurio metu gyventojai įsigijo įmantrių veislių obelų ir paragavo 16 skirtingų rūšių obuolių. ...

    3
  • Kruiziniame terminale – audinės šou
    Kruiziniame terminale – audinės šou

    Klaipėdiečiai ir miesto svečiai visą pusdienį stebėjo Kruizinių laivų terminale apsigyvenusios kanadinės audinės kasdienybę. Laukinis žvėrelis, įsitaisęs po terminalo aikštės stendais, smaguriavo žvejų sugautomis žuvimis, šmiri...

    4
  • Keliautojams motociklu – pirmi išbandymai
    Keliautojams motociklu – pirmi išbandymai

    Klaipėdietį Aurimą Mockų ir televizijos laidų kūrėją, žurnalistą Rimą Bružą kaimyniniame Kaliningrado (Karaliaučiaus) krašte nustebino pasienyje išrikiuota karinė technika. Keliautojai penktadienio vakarą jau žadėjo leisti Var&s...

    7
  • Vidury gatvės išdygo duobė
    Vidury gatvės išdygo duobė

    Penktadienį ryte I.Kanto gatvės pradžioje atsirado ženklai, rodantys, kad gatve važiuoti nepavyks. Jos viduryje iškasta duobė bylojo apie čia atliekamus rimtus darbus. ...

    4
  • Skulptūrų parką gaubia paslaptys
    Skulptūrų parką gaubia paslaptys

    Vietinės rinktinės eilinis Vaclovas Šulcas lygiai prieš 70 metų mirė nukankintas saugumiečių skerdykloje – MVD Klaipėdos kalėjime. Kūnas užkastas be karsto tuometėse uostamiesčio kapinėse. Ir nors jo kapas per 30 metų sulygint...

    48
  • Vaiko bėrimas – po popietės lauke?
    Vaiko bėrimas – po popietės lauke?

    Dukros iš darželio pasiimti atvykusi klaipėdietė liko šokiruota išvydusi smarkiai išbertą trimetę. Mama įtaria, jog bėrimai ant dukros kūno atsirado po lauke praleistos popietės, mat tądien oro tarša lauke vir&scaro...

    10
  • Auksinis ruduo pajūryje baigėsi
    Auksinis ruduo pajūryje baigėsi

    Gerais orais iki šiol lepinusi gamta artėjančią savaitę pradeda tikrąjį, niūrųjį, vėluotąjį rudenį. Prognozuojamos žvarbios ir lietingos dienos. ...

    2
  • Kodėl savaitgaliais nedirba turizmo informacijos centrai?
    Kodėl savaitgaliais nedirba turizmo informacijos centrai?

    Sumanymas paskatinti domėtis savo kraštu, lankytis ir atokiose vietovėse, parsivežti iš ten magnetukų, kuriais galima sudėlioti Lietuvos žemėlapį, virto prekybos centrų akcijas primenančiu vajumi. Tačiau savaitgaliais, kai dirbantys ...

    6
Daugiau straipsnių