Metų mokytoju tapęs fizikas: nebijau nežinoti

Metų mokytoju tapęs "Ąžuolyno" gimnazijos fizikos mokytojas Saulius Žukauskas pedagogu dirba jau 28 metus. Fiziką, o ne pedagogikos mokslus krimtęs vyras teigia, kad bendrauti su vaikais skirta ne kiekvienam. S.Žukausko nuomone, jausmas, jog esi reikalingas ir laiką mokykloje leidi ne tuščiai, – įrodymas, jog esi savo vėžėse.

Mokytojas – dėl šeimos

– Nesate grynakraujis klaipėdietis. Kur augote?

– Pasaulį išvydau gruodžio 19 d., todėl gimtadienį švenčiu kartu su Leonidu Brežnevu ir Arvydu Saboniu. Geografine prasme esu Lietuvos turistas. Gimiau Kaune, ankstyvą vaikystę praleidau nuostabaus grožio Veisiejų miestelyje Lazdijų rajone, vėliau – Druskininkuose, studijavau Vilniuje, 18 metų pedagogu dirbau Telšiuose, o pastaruosius 11 metų gyvenu Klaipėdoje.

– Teisinga būtų jus pavadinti mokytoju iš pašaukimo?

– Vilniaus universitete baigiau ne pedagogikos, o išsamias fizikos studijas. Tuo visada ir didžiavausi. O mokytojo keliu pasukau, nes privertė aplinkybės. Tais laikais, kai baigdavai studijas, valstybė parūpindavo darbą, nes už nemokamą mokslą reikėjo atidirbti. Žmona metais anksčiau už mane tame pačiame universitete įgijo diplomą ir jau dirbo Telšiuose. Ir man žūtbūt ten reikėjo patekti. Paskyrimas dirbti arčiausiai Telšių buvo Raseinių mokykloje. Teko pasirinkti pedagoginę kryptį. Pamaniau, kad pereiti iš mokyklos į mokyklą bus lengviau nei pradėti dirbti kurioje nors sostinės gamykloje ir iš jos būti perkeltam į tuometę Telšių skaičiavimo mašinų gamyklą.

– Kodėl pasirinkote fiziko kelią?

– Mokykloje turėjau puikius tiksliųjų mokslų pedagogus. Fizikos mokytojas patikino, kad drąsiai galiu rinktis šią discipliną, nes ji padės realizuoti save. Jau vėliau įsitikinau, kad fizika ne tik įdomi specialybė, bet ir gyvenimo būdas. Apskritai baigęs tiksliuosius mokslus save gali atrasti ir daugelyje kitų sričių.

Fizikai – gražiausi ir kukliausi

– Sakoma, jog fizikai yra protingiausi žmonės. Sutinkate?

– Patys fizikai teigia, kad yra ne protingiausi, o gražiausi žmonės visoje Europoje. Apie protą dažniausiai šneka kiti.

– Kodėl ne pasaulyje?

– Mes – kuklūs. Juokaudami sakome, kad kol į valdžią neatėjo Andrius Kubilius, galėjai didžiuotis esantis fizikas. Viskas gerai dėl šio politiko. Ir be jo buvo žmonių, kurie Lietuvai privirė košės.

– Legendos apie Vilniaus universitete organizuojamas ir senas tradicijas turinčias Fizikų dienas leidžia numanyti, jog studijuoti nebuvo liūdna? Visi esame girdėję, kad fizikai ne tik protingi, bet ir linksmi žmonės.

– Atvykęs mokytis susidūriau su ilgus metus kartotais šūkiais: "fizika – pirminė, sąmonė – antrinė" arba "fizikai – gražiausi žmonės Europoje". Sąmonėje jie liko iki šiol. Grupė, kurioje mokiausi, buvo vyriška. Iš 22 žmonių – tik dvi merginos. Didelis būrys vaikinų iš dalies ir tapo linksmybių priežastimi. Tačiau studentavimas – lengvas ir smagus visur. Gerokai sunkiau studijuoti rimtai.

– Fizika – ne visiems įkandamas mokslas?

- Tam, kad vadintumeisi fiziku, reikia užaugti po truputį. Be to, būtina mėgti matematiką. Nereikia iš visų daryti fizikų, užtenka to, kad kiekvieną dabar stengiamasi paversti dainininku. Kai žmogus mato, kad šis mokslas jam ne prie širdies – viskas gerai. Jei visi taps fizikais, ką aš darysiu? Aš žiūriu į savo kolegių muzikių lapus su natomis, kur pripaišyta skruzdėliukų, ir sakau: gerbiu jus, nes man tai nesuvokiami dalykai. Tai, kas vieniems yra lengva, kitiems gali pasirodyti labai sunku.

Titulas – netikėtas

– Kokie vėjai atpūtė į Klaipėdą?

– Uostamiestyje atsidūriau per žmoną, kuri čia rado tinkamą darbą. Tuo metu keitėsi santvarka, žmonių suvokimas, gyvenimo būdas. Telšiai pasirodė per mažas miestas. Pagalvojau, kad visi mokiniai panašūs, o mokyklos vienodos visur, todėl darbą rasiu. Pasisekė. Iš karto tapau mokytoju "Ąžuolyno" gimnazijoje, kurioje esu iki šiol.

– Metų mokytojo titulas buvo netikėtas?

– Žmonėms, kurie pavydžiai klausia, kaip pavyko nugalėti, atsakau paprastai. Kadangi aiškių nuostatų, kaip renkamas geriausias pedagogas, nėra, mokyklai atėjo eilė gauti apdovanojimą. Kažkas parideno rutuliuką ir iškrito mano pavardės raidė "Ž". Eidamas į Mokytojų dienos šventę nenutuokiau, kas pelnys titulą. Mokykloje visi lyg partizanai tylėjo. Tik patarė pasipuošti kostiumu. Vėliau kolegos sakė – žmoną galėjai pasikviesti, būtų pamačiusi, koks gražus. Sakau, pasakyti reikėjo, ko ten einu. Gal ir gerai, kad nežinojau, nes nosį pirma laiko būčiau pradėjęs riesti.

– Ar malonu būti įvertintam?

– Taip, tačiau, tikiu, kad kiekvienoje mokykloje galima rasti titulo nusipelniusių žmonių. Būna taip, kad mokiniai mokytoją įvertina tik išėję iš mokyklos. Realybėje vaikai pamato, kad už susiraukusį pedagogą gyvenime yra gerokai baisesnių žmonių. Tačiau visi vardai ir laimėjimai greitai pasimiršta. Tapęs Metų mokytoju protingesnis nepasidariau.

Nebijo nežinoti

– Kodėl jus mėgsta mokiniai?

– Kas žino, gal mano mokiniams būtų geriau, jei mokytojas būtų santūresnis, atlaidesnis ar rimtesnis. Pamenu savo fizikos mokytojo praktikuotą metodą: merginų, kurios tikrai nebuvo fizikės, klausdavo, ketvertą joms reikia parašyti ar nupaišyti. Su vaikais reikia užmegzti kontaktą. Dažnai kartoju vieno garsaus fiziko pasakytą frazę – niekada nebijojau pasakyti, kad esu kvailas.

– Pritariate nuomonei, kad atsipalaidavęs, humoro jausmo nestokojantis pedagogas bus labiau mėgstamas nei tik mechaniškai pamokose dirbantis žmogus?

– Sutinku. Tačiau vien tik linksmumas dar nieko neduoda. Matau kolegas, kurie gal ir rimtesni, tačiau ne mažiau mylimi mokinių. Jei atsipalaidavimas netrukdo darbui, viskas gerai.

– Jūsų manymu, ar tikrai negalima pakelti balso pamokų metu?

– Kai tik pradėjau dirbti mokytoju, bendravimo instrukcijos rekomenduodavo parodyti mokiniui dėmesį: paglostyti galvą, padėti ranką ant peties. Šiais laikais tai gali būti traktuojama kaip seksualinis priekabiavimas. Mokiniams dažnai sakau: atsiverskite Konstituciją ir pažiūrėkite, ar joje kas nors parašyta apie balso pakėlimą? Jei pats pakeliu balsą, vaikams paaiškinu, jog aš nešaukiu, o garsiai šneku, kad mane geriau girdėtų. Paprasta matematika. Jei vaikas turi septynias pamokas, susiduria su septyniais mokytojais, na, ir gal dar trimis koridoriuose. Vadinasi, moksleivį gali sunervinti 10 žmonių. Mokytojas, vesdamas septynias pamokas, kuriose sėdi 30 mokinių, susiduria su 210 asmenų, kurie jį gali išvesti iš pusiausvyros. Natūralu, jog nervinė sistema pradeda klibėti. O žodis "šaukti" lietuvių kalboje turi daug prasmių.

Pedagogas – ne kiekvienas

– Kaip jums patinka darbas moteriškame kolektyve?

– Per beveik 30 darbo metų apsipranti. Buvimas tarp dailiosios lyties atstovių tikrai netrukdo, neerzina, todėl viskas yra gerai. Moteriškas – dar nereiškia prastas. Panaši situacija yra ir su vairavimu. Kai matai, kiek žąsinų prie vairo...

– Kodėl vyrai pedagogais tampa gerokai rečiau?

– Seniau vyrai mokytojo darbo nesirinkdavo, nes ši specialybė materialiniu atžvilgiu nebuvo prestižinė. Be to, ne kiekvienas gali dirbti su vaikais. Universitete teko prisiliesti prie pedagoginės praktikos. Stebėjome draugą, kuris vedė pamoką. Vyras kaip "spinta" – plačių pečių, universiteto komandoje žaidė regbį, išmanė savo dėstomą dalyką. Po 45 minučių bendramokslis liko šlapiu nuo prakaito švarku ir sakė – daugiau niekada. Tiesa, tas pats kolega, pasikeitus gyvenimui, dabar sėkmingai dirba mokytoju ir neprakaituoja.

– Turbūt yra tekę girdėti pasvarstymų, kad mokytojas turėtų anksčiau nei kiti išeiti į pensiją. Esą dėl įtempto darbo žmogus ir nepakaltinamas gali tapti.

– Seniau ir aš panašiai galvojau, kol tunelio gale pradėjo matytis šviesa. Dabar pamąstai, jog išėjęs į pensiją tik ją ir gausi. Manau, vyresnio amžiaus pedagogui reikėtų sudaryti tinkamas sąlygas. Jei žmogus dar gali duoti mokiniams, gal pedagogui užtektų sumažinti darbo krūvį. Normalu, kad kiekvienas žmogus kuo ilgiau nori būti kaip įmanoma geriau apsirūpinęs materialiai. Ne paslaptis, jog yra tokių mokytojų, kuriems iki pensijos dar labai toli, o juos reikėtų vyti iš mokyklos.

Prižiūrėdavo dukrą

– Kaip atsipalaiduojate po įtemptos dienos?

– Prieš trejus metus pradėjau lankyti sporto klubą, besivadovaudamas puikiai žinomo personažo Budulio žodžiais: reikia turėti ne tik omeny, bet ir raumeny. Supratau, kad reikia atsipalaiduoti ir išsikrauti. Pradėjau propaguoti ir šiaurietiškąjį ėjimą. Jaunystėje mėgau bėgioti. Dabar kojos to neleidžia padaryti, o vaikščioti galiu. Kartais sekmadienį tiesiog noriu patinginiauti lovoje – man tai geriausias poilsis, tačiau šeima neleidžia.

– Jūsų santuoka trunka ilgus metus. Kaip susipažinote su žmona?

– Kiti sako, kad kartu žmonės taip ilgai negyvena. Mūsų pažintis prasidėjo Vilniaus universitete, kur išrinktoji studijavo prekybos mokslus. Žmona tikrai nėra pedagogė. Šeimoje užtenka vieno apsikrovusio sąsiuviniais. Beje, kadangi žmona tais laikais uždirbo daugiau, kai susirgdavo dukra ir ją tekdavo prižiūrėti, "biuletenį" imdavau aš. Kiti stebėdavosi. Jiems sakydavau, jog tada, kai mano atlyginimas bus didesnis, vaiką prižiūrės mama. Man tai buvo natūralus dalykas.

– Este linksmų plaučių žmogus. Gyvenime tai padeda?

– Tikrai netrukdo. Todėl kad šypsausi, dar niekas nelupo.

Vizitinė kortelė

Gimė 1961 m. gruodžio 19 d. Kaune.
1980 m. baigė 3-iąją vidurinę mokyklą Druskininkuose.
1985 m. Vilniaus universitete gavo fizikos bakalauro diplomą.
Nuo 2002 m. iki dabar Klaipėdos "Ąžuolyno" gimnazijoje dirba fizikos mokytoju.
2013 m. pelnė uostamiesčio Metų mokytojo vardą.
1985 m. vedė. Žmona – Rima. Turi dukrą Agnę.