Klaipėdietis A. Miknius griauna mitus apie donorystę

Klaipėdietis Aurimas Miknius, kuriam netrukus sueis 28 metai, neatlygintinu kraujo donoru save gali vadinti jau aštuonerius metus. Biofizikos bakalauro ir Techninių informacinių sistemų magistro studijas Klaipėdos universitete baigęs vaikinas tikina, kad donorystė jo gyvenimui suteikia prasmę, motyvuoja ir padeda jaustis naudingam.

Paskatino netektys

– Kada pirmą kartą padovanojote kraujo? Kokie įspūdžiai liko atmintyje?

– Apie donorystę galvojau dar mokykloje. Tačiau kadangi mano gimtasis miestas yra Telšiai, apie tokią galimybę tuo metu buvo galima tik pasvajoti. Pirmą kartą kraujo daviau dar 2005 metais, kai įstojau į Klaipėdos univesitetą. Matyt, kaip ir kiekvienas žmogus, darantis kažką naujo bei nepatirto, jaučiau jaudulį ir nežinomybę, tačiau kartu ir stiprų norą nesustoti. Pamenu maloniai keistą savijautą po procedūros, nes žinojau, kad kažkam galėjau padėti.

– Ar esate skaičiavęs, kiek kartų tapote neatlygintinu kraujo donoru?

– Niekados nesistengiau skaičiuoti, bet kiekvieną kartą nuėjus duoti kraujo medicinos darbuotojos primena, kelintą kartą atvykstu. Be to, donoro kortelėje kaskart yra nurodomas tas aukojančiam žmogui malonus skaičiukas, kurį vis norisi didinti ir didinti.
– Kas paskatino paaukoti kraujo?

– Tikrai negalėčiau išskirti vieno vienintelio gyvenimo atvejo ar priežasties, kodėl nusprendžiau tapti donoru, nes jų yra daug. Viena tokių – artimų žmonių mirtys: mamos, močiutės, draugų, kita – pilietiškumo, patriotiškumo ugdymas, trečia – suvokimas, kad gyvybė yra neįkainojama.

Mitus paneigė

– Kaip tai tapo gražia tradicija? Ar dažai duodate kraujo?

– Tradicija tai tapo, matyt, jau po pirmo karto. Užsibrėžiau tikslą – kol galiu ir leidžia sveikata bei aplinkybės, kas tris mėnesius sistemingai duosiu kraujo.

– Visuomenėje galima išgirsti visokių mitų. Vieni sako, kad dažnai kraujo duoti negalima. Ką galėtumėte atsakyti į tokias kalbas?

– Sustabarėjusioje visuomenėje sklando daugybė mitų. Juos griauti ir yra mūsų jaunos bei laisvos kartos pareiga. Aš pats girdėjau visokių kalbų ir prietarų, bet visus juos labai paprastai padėjo paneigti bakalauro biofizikos studijos, kurių metu daug dėmesio buvo skirta žmogaus organizmo sistemų darbui.

Moralinis pasitenkinimas

– Kodėl pasirinkote aukoti neatlygintinai? Daugelis bando iš šio užsiėmimo gauti ir finansinę naudą.

– Man net nekilo minčių apie pinigus. Tarsi savaime suprantamas dalykas – gyvybė neįkainojama. Greičiausiai tokį požiūrį suformavo keli mano buvę ir savo darbui atsidavę mokytojai.

– Teko skaityti, jog gyvenime susidūrėte su onkologine mamos liga ir jos netektimi. Kaip tai paveikė jūsų gyvenimą ir požiūrį į žmogaus sveikatą?

– Tai sustiprino mano charakterį, požiūrį ir motyvavo siekti užsibrėžtų tikslų. Nelinkėčiau to niekam, bet taip susiklostęs gyvenimas ir skaudžios patirtys labai užgrūdino, paruošė svarbiausiam žmogaus tikslui – gyvenimui.