Mūsų upė. Dangė ar Danė?

Vardą keitė dėl politikos

Vyresnieji klaipėdiečiai upės nevadina kitaip nei Dangė, jaunesni ir atvykėliai labiau įpratę prie dabar oficialiai vartojamo – Danė.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai – menkniekis, nevertas didesnio ginčo.

Kaskart, kai spaudoje ar internete pavartojamas kuris nors upėvardžio variantas, kyla didžiulis skaitytojų pasipiktinimas ir diskusijos, skirtingos nuomonės žmonės pliekiasi žodžiais ir net griebiasi įžeidimų vienas kito atžvilgiu.

Upės vardo kaitos istorija nėra labai sena.

Pasirodo, tarpukariu, kai Klaipėda tapo Lietuvos Respublikos dalimi, kalbininkai, kovoję su viskuo, kas šiame krašte buvo vokiška, nusprendė, kad upės vardas yra suvokietintas, tad reikėtų jį sulietuvinti.

Jie rado savų argumentų ir pervadino ją Dane.

Po karo, kai mieste tebuvo likę vos keli vietos gyventojai, rusai, paklausę jų, kaip vadinasi upė, išgirdo atsakymą – Dangė. Ir oficialiai jį įteisino.

Atėjo Atgimimo laikai, ir mūsų upės pavadinimas vėl tapo aktualus.

1990 m. kalbininkai nusprendė, kad tarpukariu ji vadinta lietuviškiau, teisingiau, ir grąžino Danės vardą.

Dabartinis laikas yra nuspalvintas istorinės tiesos paieškomis, daugelyje sričių ieškoma tikrųjų šaknų, neabejotinos istorinės tiesos, norima ją atkurti.

Todėl vis aktualiau skamba reikalavimas grąžinti upei Dangės vardą.

Tikėjosi įnirtingos polemikos

Iki šiol diskusijos šia tema vykdavo skirtingų požiūrių atstovams nesusitinkant vienoje auditorijoje.

Todėl jų išsakomi argumentai buvo panašūs į šaudymą iš tolimo atstumo.

Šią savaitę uostamiesčio politikas Simonas Gentvilas į diskusiją aktualiu klausimu pakvietė kategoriškai Dangės vardą ginantį miesto ir krašto praeities žinovą, kalbininką, leidėją Kęstutį Demerecką bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narį, filologijos mokslų daktarą Albiną Drukteinį.

Tikėtasi, kad vyrai atstovaus priešingoms nuomonėms, veikiausiai taip ir buvo, tik vienas jų nuomonę reiškė kategoriškai ir ją parėmė rimtais argumentais.

Antrasis buvo likęs į kompromisus ir rėmėsi autoritetingais kalbininkais, kurių požiūris buvo lemiamas, keičiant senąjį upės vardą.

Politikas S.Gentvilas žadėjo padaryti, ką gali, kad istorinė tiesa taptų kūnu, tuo pat metu abejodamas, ar visa visuomenė tam pritars, nes tai reiškia, kad teks išleisti kažkiek pinigų naujoms vietovardžių lentelėms pagaminti ir dar daugiau – įmonių, pasivadinusių upės vardu, dokumentams pakeisti.

Įamžina kuršių kalbą

K.Demereckas kovoja už senąjį Dangės vardą jau kelis dešimtmečius ir daro tai aktyviai.

Aštuntajame XX a. dešimtmetyje jis lankėsi pas baltistą, habilituotą humanitarinių mokslų daktarą Vytautą Mažiulį ir sulaukė jo paramos.

"Pervardinant upę Danės vardu jokio mokslinio tyrimo nebuvo atlikta, remtasi tik hipotezėmis. Tiesiog tuo metu vyko kova su vokiškais vardais. Įtarta, kad Dangė yra vokiškas vardas. Lyginta su Minija ir Minge, pastarąjį pavadinimą vadino taip pat vokišku. Aš ir profesorius V.Mažiulis neturėjome galimybės nugalėti, nes Lietuvių kalbos instituto direktorius Aleksandras Vanagas buvo priešingos nuomonės šalininkas", – prisiminė K.Demereckas.

Leidėjas tikino, jog Vakarų baltų hidronimai kartojasi daugelyje vietų.

Pavyzdžiui, Dangė yra ne tik Klaipėdoje, bet ir šalia Nemakščių.

K.Demereckas stebisi, kodėl Raseinių rajone tekančios upės vardas kalbininkų nelaikoma vokišku.

Leidėjas įsitikinęs, kad lietuvių kalba neturi nei žodžio, nei vardo Danė. Tokiu žodžiu vadiname tik Danijos Karalystės pilietę.

"Sakydami Dangė, tuo pat metu minime tūkstantmetę čia gyvenusių kuršių genties istoriją. Tai yra jų kalbos paminklas. Latviai ir dabar turi bendrinį žodį "danga", kuris reiškia – "duobė", "pravėža". Prieš važiuodamas į Vilnių atlikau didelį tyrimą. 1252 m. pirmą kartą užrašytas upės vardas – Dangė. Ilgus šimtmečius ir vokiškuose, ir lotyniškuose dokumentuose minima būtent "Danga" su galūne -a. 1757 m. čia atėjo rusai ir užrašė: "reka Danga". Jokių kitokių užrašymų dokumentuose neturime. Upės vardas pasako, kokia ji yra. Mūsų upė tekėjo iš vakarų ir lenkėsi į šiaurę. Vikingai ir kuršiai iš vardo suprato, kad plaukdami šia upe pamatys didžiulį posūkį. Jos aukštupys labai akmenuotas, todėl ja neįmanoma plaukti, tad nuo tam tikros vietos ji vadinta Akmena. Šie du vardai vienas kitam netrukdo ir šiandien bei parodo šios upės vardų turtingumą", – teigė K.Demereckas.

Šaknų ieško sanskrite

Filologijos profesorius A.Drukteinis pripažino, kad prieš šimtmečius čia atkeliavę vokiečiai labai preciziškai užrašė – "Dangė".

Pasirodo, Danės vardo šalininkas buvo ne tik A.Vanagas, bet ir tarpukario kalbininkas Antanas Salys.

Jų argumentu tapo ir faktas, jog kalbininkai ekspedicijų metu Klaipėdos krašte yra užrašę faktą, jog upę jie vadino ir Danės vardu.

Tai byloja apie gyvą žodžio vartojimo tradiciją.

Šį upėvardį įvairiais argumentais parėmė ir tokie filologai kaip Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė.

"Šie savo srities specialistai rėmėsi pačių patirtimi, dalyko išmanymu. Todėl sakau, kad abiejų vardų moksliniai argumentai neatmestini. Šaknis "dan" yra indoeuropietiška, o ji siekia sanskritą ir reiškia vandenį. Esame baltai – indoeuropiečių palikuonys, tad nieko nuostabaus, kad kalboje turime daug sanskrito ypatybių. Tai taip pat rimtas argumentas, kodėl mes manome, kad kuršiai negalėjo turėti upės pavadinimo "Danė"? Kitas klausimas, ar kuršiai patys galėjo Danę pervadinti į Dangę? Būtent toks argumentų sugretinimas neleidžia nuspręsti, kad vienas jų yra tikras, o kitas – ne. Galbūt jie abudu tikri, bet kažkuris yra tikresnis, nes negali būti dvi skirtingos interpretacijos vienodai teisingos. Užrašymas irgi nebus šimtaprocentinis paliudijimas, – svarstė kalbininkas. – Jeigu būtų pakeista oficiali vartosena į Dangę, mano vidus tam neprieštarautų."

K.Demereckas tvirtai įsitikinęs, kad Danė yra tarpukariu sukurtas niekuo nepagrįstas naujadaras, kuriuo siekta išguiti vokiškumą ir iš upės vardo.

A.Drukteinis pripažino, jog keičiant upėvardį būta politikavimo, bet mokslinėse diskusijose tai negali būti pagrindinis argumentas.

Filologijos mokslų daktaras replikavo K.Demereckui, esą jo pateiktų argumentų mažoka.