Nesumeluotos laimės formulė

Klaipėdietės Svetlanos Vasičkinos uostamiesčio rusakalbių bendruomenei ilgai pristatinėti nereikia. Per pastaruosius 20 metų ji ne tik subūrė savo tautiečius ir išjudino juos visuomeniniam gyvenimui, bet ir rašo pjeses bei stato spektaklius, taip pat gamina suvenyrines lėles. Moteris, turėjusi galimybę filmuotis kino juostose, pirmenybę teikė motinystei ir gimtajam miestui Klaipėdai.

Vaikai – svarbiau už aktorystę

– Iš kur esate kilusi?

– Aš – klaipėdietė. Mano tėtis – kariškis. Tuo laiku gyvenome tai Vokietijoje, tai Lietuvoje. Gaila, bet lietuviškai taip gerai nemoku, kaip mano vaikai ar anūkai, kurie lietuviškai kalba beveik idealiai, o mano žinios – tik buitinio lygio. Baigiau Klaipėdos tuomet 16-ą vidurinę mokyklą, po to mokiausi Teatro mokykloje liaudies teatro režisieriaus specialybės. Vėliau – Leningrado kultūros institute (dabar Sankt Peterburgo menų akademija), gavau masinių renginių režisieriaus diplomą.

– Mokėtės viename didžiausių Rusijos miestų. Ar jums patiko studijos? Gal ketinote ten ir likti?

– Buvo žmonių, kurie norėjo, kad likčiau Leningrade, mane kvietė filmuotis kino filmuose. Buvau labai aktyvi, fotogeniška ir charizmatiška aktorė, bet aš jau buvau ištekėjusi, vienas po kito gimė vaikai. Negalėjau jų kam nors palikti. Tiesą sakant, man darbą siūlė ne tik Leningrade, bet ir Maskvoje bei Vilniuje. Bet aš labai myliu savo gimtąjį miestą, dievinu Klaipėdą, negaliu be jos gyventi.

– Bet juk Klaipėda – provincija, lyginant su Maskva, Sankt Peterburgu ir Vilniumi.

– Man tai nesvarbu, tai – mano miestas. Aš čia pažįstu beveik visą rusakalbių bendruomenę. Ruošiu ir organizuoju renginius, publikuoju ir skelbiu mūsų darbus. Man patinka, ką čia darau.

– Ar niekada nekilo noras išvažiuoti iš Klaipėdos, juk turbūt buvo nelengvų akimirkų?

– Niekada nenorėjau iš čia išvažiuoti. Nors ir kaip sunku buvo. Galvojate, kad kitur yra lengviau? Yra toks posakis: "Gera ten, kur mūsų nėra." Jei žmogus turi tikslą gyvenime, jis daug pasiekia. O juk aš ir pati galėjau visai kitaip sudėlioti savo gyvenimą. Buvo labai sunkus metas, kai nežinojau, ko griebtis. Duobė buvo taip arti, tad dar neaišku, kaip viskas būtų susiklostę.

Tūkstantinės trupės režisierė

– Kur gyvenimas jus buvo nubloškęs?

– Teko dirbti Mongolijoje. Mano vyras, kaip ir mano tėtis, buvo kariškis. Tada Tarybų Sąjungos laikais kariškius komandiruodavo į pačius įvairiausius šalies kampelius. Taip mes atsidūrėme Mongolijoje. Gyvenimo etapas ten buvo labai įdomus. Aš gyniausi savo diplominį darbą, ten pradėjau savo karjerą kaip masinių renginių režisierė. Kaip tik Mongolijoje ruošiau masinį teatralizuotą renginį, kuriame buvo 10 tūkst. dalyvių. Aš jiems visiems vadovavau. Buvo 1987 metai. Dalį divizijos turėjo perkelti kitur, ir man pavedė surengti šventę – eitynes su visų 15-os respublikų tautiniais kostiumais, su šokiais, dainomis, kariniu paradu, iš visų dalyvių formuojant įvairiausias figūras, kurių mus mokė institute. Pamenate 1980-ųjų olimpiadą Maskvoje ir žiūrovų tribūnas su verkiančiu olimpiniu meškiuku? Tai buvo mūsų Masinių renginių katedros darbas. Viso to išmokau ir panaudojau tai Mongolijoje per šią šventę. Tik apsigyniau diplominį darbą Leningrade, kai gavau vyro telegramą, kad jis grįžta iš Mongolijos, daiktai jau sukrauti į konteinerį. Deja, su vyru netrukus išsiskyrėme, taip jau nutiko, kad jis gyveno savo pasaulyje, aš – savo. Jis sunkiai pakentė mano kūrybinę veiklą ir mano būvimą viešumoje. Taigi likau su dviem vaikais ir grįžau į Klaipėdą.

– Ką veikėte, kai grįžote gyventi į gimtąjį miestą?

– Klaipėdoje buvo Karininkų namai, ten dirbau. Vadovavau liaudies teatrui "Bendraamžis". Paskui, po Tarybų Sąjungos griūties, labai ilgai ieškojau darbo ir negalėjau rasti, kol mane pakvietė į mokyklą vadovauti moksleivių teatro būreliams. Dabar dirbu "Žaliakalnio" gimnazijoje, vadovauju muzikiniam jaunimo teatrui, pati rašau pjeses, kuriu dainų tekstus. Turime savo kompozitorių, choreografą. Rengiu daugybę projektų, skirtų jaunimui, vaikams ir suaugusiesiems. Mano gyvenimas labai aktyvus. Esu visuomenės veikėja, deja, atlygio už tai negaunu.

– Esate teatro režisierė. Kokias pjeses statote?

– Esu konservatyvi ir mane žavi klasika. Modernus teatras man nepriimtinas, nes jo nesuprantu. Man nepatinka scenoje klyksmai, isterijos, nepatinka pjesės apie nuo savo mokytojų nėščias moksleives, prievartą ir patyčias. Važiavome neseniai į Jaunimo teatrų festivalį, kur visa tai mačiau. Po 15 minučių atsistojau ir tyliai išėjau iš salės. Man buvo liūdna ir bjauru nuo viso to, ką mačiau. Negaliu pakęsti keiksmažodžių scenoje, juolab – prievartos ir žeminimo. Negaliu žiūrėti tokio pobūdžio filmų, negaliu skaityti tokių knygų. Aš statau "Pelenę", statau Moljero pjeses, kuriu spektakliams kostiumus, mano spektakliuose daug muzikos ir dainų. Ir iš jų žmonės išeina laimingi, besišypsantys. Aš noriu, kad iš mano spektaklių žmonės išeitų trokštantys gyventi, kurti, mylėti. Taip aš dirbu, taip auklėju jaunimą. Nors ir nelengva, nes jauni žmonės dabar tai nelabai nori suprasti, jie beveik neskaito knygų. Labai gaila, bet taip yra. Pažiūrėkite, kaip jie bendrauja tarpusavyje.

Nuo vestuvių tamados iki lėlininkės

– Ar tiesa, kad jūs užsiiminėjote vestuvių organizavimo verslu?

– Taip, 20 metų tai dariau. Šis verslas mane maitino ir padėjo patikėti savo jėgomis, kai nebebuvo, ką daryti. Organizuodavau vestuves ir jose būdavau tamada. Tai buvo sunkus ir atsakingas darbas. Kai kurie paniekinamai žiūri į tokį užsiėmimą, bet pabandykite patys viską suorganizuoti ir dar dvi dienas dirbti neatsikvepiant, linksminant svečius. Manęs ne kartą klausė, kieno aš giminaitė, negalėdavo patikėti, kad svetimas žmogus taip nuoširdžiai gali dirbti ir tiek energijos ir širdies atiduoti nepažįstamiems žmonėms. Esu dalyvavusi daugiau nei pusantro šimto vestuvių. Dar ir dabar gatvėje sutinku buvusius jaunavedžius, kurie ketina jau savo vaikus tuokti ir kviečia mane, kad surengčiau šventę. Bet to nebedarau jau kokius penkerius metus, nes tai labai sunkus darbas, reikia stiprios sveikatos, kad galėtum tai daryti. O formaliai to daryti nenoriu.

– Jūs dar užsiimate ir suvenyrinių lėlių gaminimu. Kaip sugalvojote?

– Čia, kaip rusai sako, laimei nelaimė padėjo. Dėl ligos sunkiai lankstau rankų pirštus, gydytojai man pasiūlė rasti užsiėmimą, kad vystyčiau smulkiąją motoriką. Megzti negalėjau, nes virbalai krito iš rankų, o štai siūti dar galiu. Ir jei 3–4 dienas nesiūnu, mano pirštai surambėja, traukia mėšlungis, tada nebenulaikau net puodelio, todėl nuolat turiu mankštinti rankas, ką nors gaminti. Tai tokia savotiška terapija, kuri man padeda geriau jaustis.

Politika tegul lieka politikams

– Klaipėda – daugiatautis miestas. Ar tautinės bendruomenės čia gerai jaučiasi?

– Įtampos čia nėra. Gal tik tam tikra trintis tarp mūsų pačių organizacijų ir kitų bendrijų, kas geriau pasirodys pasauliui ir žmonėms. Kai dar Klaipėdoje nebuvo Tautinių bendrijų centro, rusų bendruomenė "Lada" vienijo visas kitas tautines bendrijas bendriems renginiams. Pamenu puikų projektą "Vieno medžio šakos". Rengėme puikius festivalius, kurie jungė visas bendrijas, jos kvietė iš savo šalių kolektyvus. Teko organizuoti naujamečius renginius – visi susirinkdavome prie bendro stalo ir dainuodavome kiekviena bendruomenė savo dainas. Dabar kažkaip viskas atitolo, gal laikas pasikeitė.

– O politika jūsų visai nedomina?

– Stengiuosi į tai nesivelti. Bijau, kad pasakysiu ką nors ne taip, o paskui teks srėbti. Tiesa, triskart balotiravausi į Klaipėdos miesto tarybą su partija "Rusų aljansas". Buvau net surinkusi reikiamą balsų skaičių, bet atsisakiau mandato, nes man visuomeninės veiklos ir taip pakanka. Man siūlė kandidatuoti ir į Seimą, sakė, kad bendruomenė mane žino ir tikrai išrinks. Bet politika – ne mano sritis. Yra žmonių, kuriems tai patinka, tegul jie ir dirba.

– Ar jūs laiminga?

– Man patinka tai, ką darau, tai – mano profesija, kur puikiai save realizuoju. Manęs neretai klausia, kaip aš ištveriu tokį krūvį, juk renginių organizavimas reikalauja daugybės jėgų ir energijos. Aš tai darau su džiaugsmu, nes tai – mano profesija. Darau tai, ką moku, ir tai, kas man patinka. Tai ir yra laimė.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1961 m. rugsėjo 5 d. Klaipėdoje.

Mokėsi Klaipėdos 16-oje vidurinėje mokykloje.

Baigė Leningrado Kultūros institutą (dabar Sankt Peterburgo menų akademija), kur įgijo masinių renginių režisieriaus specialybę.

Vadovauja rusų bendruomenei "Lada".

Dirba "Žaliakalnio" gimnazijoje, vadovauja moksleivių teatrui.

Turi dukrą ir sūnų.

Apdovanojimai: Tautinių mažumų departamento (prie LR Vyriausybės) sidabro medalis už aktyvią ilgametę kultūrinę švietėjišką veiklą (2016).

Tatarstano medalis už patriotinį jaunimo auklėjimą ir savos kultūros puoselėjimą (2016).

Rusijos Federacijos apdovanojimas Didžiojo tėvynės karo 70-mečio proga už ryšius su veteranais ir jų palaikymą (2015).

Medalis už Baltijos šalių ir Rusijos kultūrinių santykių gerinimą (2010).



NAUJAUSI KOMENTARAI

Povilas

Povilas portretas
Po velnių, dykaduonės dykovienės, prieš metus jau buvo interviu su šita ponia... Klaipėdoje nebėra žmonių, kuriuos būtų galima pakalbinti? Ir lietuviškai. Baisi žurnalistų degradacija.

:):):)

:):):) portretas
Nagai baisesni už baisius, urvams rausti, kurmio nagai. Skonio didelė stoka.

puiku

puiku portretas
Pamatai tokiį ponios iki ašarrų graudų "stiliuką', paskaitai, kad čia gimusi inteligentiška ponia lietuviškai taip ir neišmoko - viskas pagal Didžiąją tautą...
VISI KOMENTARAI 7

Galerijos

Daugiau straipsnių