Pagalba vienatvės įkaitei, 16 metų neperžengusiai savo namų slenksčio

Šešiolika metų klaipėdietė gyvena neperžengdama savo buto slenksčio. Kojų neturinčios senolės dienas praskaidrina tik du keisti jos lankytojai – pro pravirą langą kasdien namuose apsilankanti zylė ir šlubas balandis.

Liūdesį vaiko humoru

Vienatvė, skausmas ir viena po kitos sielą graužiančios ligos Irenos Šukauskienės nesugebėjo palaužti. Prie lovos prikaustyta moteris juokiasi, kad ji gyvena geriau nei šalies Prezidentė.

"Pas prezidentą dar gali patekti per sekretorę, o pas mane niekas ateiti negali. Svečiui tektų laukti valandų valandas, kol geradarė kaimynė atrakintų buto duris. Bet aš nesiskundžiu, užtat ramiai gyvenu", – bando juokauti 80-metė.

I.Šukauskienė tikino, kad jei ji 16 metų sėdėdama lovoje būtų tik verkusi, gyvenimas būtų tik dar labiau apkartęs.

"Neturiu kojų, užgeso viena akis, antrąja labai silpnai matau. Bet aš vis tiek nepasiduodu. Tik sunku, kad pati savimi negaliu pasirūpinti", – pridūrė moteris.

Palaužė sūnaus mirtis

I.Šukauskienė juokiasi, kad ji – neeilinio charakterio moteriškė. Aukštųjų mokslų nebaigusi moteris sovietmečiu dirbo Kauno rajono vykdomajame komitete.

"O šiaip tai buvau sandėlininkė. Klaipėdoje gyveno mano mama, kuri sunkiai susirgo, reikėjo palikti Kauną, todėl atvažiavau jos slaugyti", – pasakojo moteris.
I.Šukauskienė kurį laiką dirbo duonos kombinate, vertėsi smulkiais užsiėmimais.

"Visos bėdos prasidėjo, kai sąnariuose atsirado ataugų. Vyrą buvau jau palaidojusi, mirė mama, o suaugęs sūnus sukūrė šeimą Sankt Peterburge", – prisiminė klaipėdietė.
I.Šukauskienė įsitikinusi, kad jos organizmas palūžo po paties skaudžiausio gyvenime išbandymo – netikėtai žuvo sūnus.

"Užauginau aukštą, tvirtą sūnų. O jį, tokį jauną, Dievas pasiėmė. Kažin, kodėl jis manęs nepasiima? Nežinau visų sūnaus mirties aplinkybių, bet žinoma tik tiek, kad jis buvo nužudytas", – pasakojo klaipėdietė.

Sukaupusi paskutinius drąsos likučius klaipėdietė išsiruošė traukiniu į Sankt Peterburgą.

"Man teko sūnaus palaikus pačiai vienai parsivežti traukiniu. Kūnas buvo kremuotas, o pelenus urnoje parsivežiau rankinėje", – apie skausmingus įvykius kalbėjo moteris.

Bėgant metams, ryšiai su Rusijoje likusia anūke ir marčia visai nutrūko, o klaipėdietė senatvėje užgriuvusias bėdas viena pati nešė ant savo pečių.

"Po šių įvykių visos ligos paūmėjo. Ilgas gydymas nepadėjo, po operacijos kojos ėmė gangrenuoti, ir daktarai nusprendė amputuoti. Va taip 16 metų aš ir gyvenu. Per tokį laiką gali visokių šunybių prisigalvoti", – prasitarė pensininkė.

Priežiūra – tik kas savaitę

Kurį laiką I.Šukauskienė prisidurdavo megzdama vaikiškus batukus, tačiau, laikui bėgant, silpstantis regėjimas atėmė iš pensininkės ir šitą malonumą.

"Bet aš nepasiduodu. Esu aistringa kryžiažodžių ir visokių galvosūkių sprendėja. Dienų dienas galiu laužyti galvą, kad įveikčiau kokią nors įdomią užduotį", – apie savo pramogas pasakojo moteris.

Vieniša, neįgali ir ligų prispausta klaipėdietė tik kartą per savaitę sulaukia socialinio darbuotojo vizito.

"Prašiau, kad dažniau ateitų, tačiau aiškinama, kad nėra lėšų ir galimybių. Va, pašildė šiandien man sriubos moteris, o toliau visą savaitę teks valgyti šaltą", – apgailestavo pensininkė.

Langą užveria lazda

Klaipėdietės buto sienos remontą matė dar sovietmečiu. Kiekvienas daiktas ar apyvokos reikmenys byloja, kad namų šeimininkei tenka verstis itin skurdžiai.

Visas moters džiaugsmas – langas, prie kurio ji praleidžia visą savo laiką. Senas sutrūnijęs lango rėmas jau pakeitė kadaise buvusią baltų dažų spalvą.

"Vienas žmogus man sumeistravo užraktą, kuriuo aš pajėgiu pati užstumti skląstį. Šalia lovos turiu ilgą lazdą su pritvirtintu kabliu. Reikia daug jėgų, bet bent jau nereikia laukti, kol koks žmogus atėjęs uždarys balkono duris. Pati galiu. Tiesa, audrų dar neteko ištverti su šiuo įrenginiu, nežinau, ar atlaikys rimtą vėtrą balkono durys", – nuogąstavo moteris.

Ligonės džiaugsmas – zylė

Vos parodžiusi, kaip susitvarko su lango užraktu, moteris mikliai vėl atšauna skląstį.

"Negaliu aklinai užsidaryti, tokiu metu man reikia pamaitinti du savo gyventojus", – šypteli moteris.

Vos už poros minučių į kambarį nedrąsiai galvą kyšteli zylė. Pakraipiusi galvą, ji drąsiai strakteli ant palangės.

Nesibaimindama svetimų žmonių, zylė pasiekia nedidelį dubenėlį su duonos trupiniais.

"Tik zylė ir šlubas balandis mane aplanko. Net žiemą pro mažutį tarpelį mano svečiai įlenda pasivaišinti", – sparnuotu svečiu džiaugiasi I.Šukauskienė.

Prieš daugelį metų šią, prie lovos prikaustytą, moterį televizijos laidai filmavo profesorius Ričardas Kazlauskas. Žinomą gamtininką anuomet sužavėjo vienišos senolės pomėgis bendrauti su paukščiais.

"Pirmosios mano draugės zylės jau nebėra gyvos. Ji atėjo numirti į kambarį. Šaltą naktį priklydęs paukštis skundėsi taip, kaip žmogus skundžiasi skausmuose. Tai didžiulis paukščio pasitikėjimas žmogumi. Ji net vedė savo vaikus man parodyti", – pasakojo moteris.

"Aš noriu tų Lėbartų"

Balkone pasirodžius dviem svetimiems balandžiams, klaipėdietė juos iš karto nuveja.

"Jie ne mano. O mano balandis, kaip ir aš, be kojos", – pasakojo moteris.

Pasigirdus pro langą išskrendančio paukščio sparnų plazdėjimui, I.Šukauskienė tarsteli, kad ji laukia mirties.

"Labai aš noriu tų Lėbartų, bet nežinau, kodėl Dievas manęs nepaleidžia. Tačiau negaliu jo valios pakeisti, todėl belieka nepasiduoti", – atsidūsta ji.

Užrūdijo vandentiekis

Paklausta, kokios pagalbos jai reikėtų, I.Šukauskienė tik vaizdžiai mosteli ranka – esą visa aibė bėdų.

"Ko tik čia nereikėtų. Lango rėmo reikia naujo. Kadangi tiek metų nenaudoju vandens, vandentiekio vamzdžiai jau užrūdijo. Mane prižiūrinčios moterys sako, kad rudas vanduo mano bute bėga. Kai jos imasi mane maudyti, valandą trunka mūsų kelionė į vonią", – pasakojo Irena.

Neįgali moteris neturi dušo, kurį galėtų pasiekti neįgaliojo vežimėliu.

"Mano pagalbininkei reikia įkelti mane į vonią, kad atsisėsčiau ant kėdės. Oi, koks tai didžiulis vargas. Nežinau, kas būtų, jei mes abi nukristumėme", – nuogąstavo moteris.

I.Šukauskienė atskleidė, kad puoselėja dar vieną svajonę.

"Gal surasiu tokį meistrą, kuris man įtaisytų į lubas įtvirtinimą, prie kurio galima būtų pririšti kokią nors virvę. Neturiu daug jėgų, bet būtų lengviau, įsikibus į virš lovos kabančią virvę, atsisėsti ar apsiversti. Aš juk dienų dienomis sėdžiu toje pačioje vietoje, kol lovoje atsiranda duobė", – pasakojo I.Šukauskienė.

Projektas ieško rėmėjų

Dienraštis "Klaipėda" tęsia naują projektą "Gera daryti gera". Yra žmonių, kuriems sunkiau nei kitiems. Norime prisidėti prie skurdo mažinimo, ligų prevencijos, padėdami išspręsti konkrečias savo skaitytojų problemas. Projektas dienraščio puslapiuose pristato atvejį – šeimą, vaiką, kuriam/iems reikia pagalbos. Visoms situacijoms ieškome rėmėjų, įmonių, kurios nori ir gali padėti bei suteikti paramą, taip prisidėdamos prie visuomenės gerovės.

Mūsų skaitytojai buvo raginami atsiųsti savo istorijas. Informaciją apie įvairius atvejus taip pat padeda rinkti Klaipėdos socialinės paramos centras. Šiandien pristatome istoriją, kurios globėju pasiryžo tapti pirmasis projekto partneris – "piniginė.lt". Kitame straipsnyje papasakosime šios istorijos tęsinį ir pristatysime, kaip projektas padėjo Irenai, kokia pagalba jai buvo suteikta.