Palangoje - vokiečių menininko paroda „Koliažai“

Ketvirtadienį  Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje (S. Daukanto g.16) atidaroma vokiečių menininko Heinzo Hermanno Jurczeko paroda "Koliažai".

Parodos atidaryme dalyvaus darbų autorius ir profesorė dr. Raminta Jurenaitė.

Heinzas Hermannas Jurczekas gimė 1954 metais Bochume (Vokietija). 1972-1977 metais studijavo tapybą Eseno universitete. 1993-2004 metais buvo didžiosios Diuseldorfo dailės parodos kuratorius. 2004 metais studijavo Shenzeno vaizduojamojo meno institute Kinijoje.

Nuo 2006 metų memininkas gyvena ir dirba Vilniuje, nuo 2007 metų iki šiol yra Vilniaus dailės akademijos dėstytojas.

Yra 6 personalinių ir daugelio grupinių parodų autorius.

Profesorė dr. R.Jurėnaitė apie Heinz Hermann Jurczek kūrybą:

"Norėdami akcentuoti, kaip svaiginamai greitai metropoliuose atsiranda, auga ir dingsta vaizdai ir koks agresyvus nenutrūkstamas informacijos srautas, Europos ir Amerikos menininkai abstrakčią tapybą stengiasi praturtinti nauja regimo suvokimo patirtimi. Tuo tikslu jie pasitelkia ir moderniąsias, ir tradicines technologijas. Vokietis Peteris Zimmermannas, šveicaras Marcusas Wegemannas, austras Gerhardas Rockenschaubas vaizdus kaupia kompiuteriu, kūrybos procesą pradeda nuo remiksų skaitmeniniame lygmenyje, o rezultatą perkelia ant drobės ir aliuminio plokščių. Kai kurie autoriai, kad sustiprintų dinamiškos vaizdų kaitos ir vibracijos įspūdį, tapo ne tik aliejumi ir akrilu, bet į dažus įmaišo net metalo drožlių, purškia automobilių laką, naudoja ne tik drobę, bet ir metalinius paviršius, veidrodžius, plastiką ar fanerą.

Vokiečių tapytojas Heinzas-Hermannas Jurczekas, kaip ir ispanas Juanas Usle, vizualinius urbanistinės aplinkos įspūdžius perteikia tik tapybos priemonėmis ir pats “išradinėja” metropoliams būdingas formas, spalvas ir įvaizdžius. Usle išeities taškas – vienas netaisyklingas rastrinis motyvas su susiliejančiomis spalvomis ir grafiškų štrichų pynėmis, o Jurczekas siekia kuo didesnės abstrakčių motyvų įvairovės.

Impulsų dailininkas randa visur: kartogramose, urbanistinėse ir biologinėse formose, biržos diagramose ir reklamoje. Iš industrinių ir gamtos formų bei idėjų hibridų jis sukuria gausybę erdvinių struktūrų ir spalvinių derinių. Jurczeko paveikslai abstraktūs, bet ypač svarbus komplikuotos erdvės vaidmuo. Paskiros detalės tarsi įsiurbia žvilgsnį gilyn, priverčia jį klajoti, kol vėl “sugrįžta” į paviršių. Anksčiau geometrinių ir organinių formų dinamika rėmėsi griežta pusiausvyra, o dabar jos laisvai teka, sklinda ir skrieja. Akcentuojamas ne tik kompozicijos fragmentiškumas, bet ir asimetrija, net erupcija. Kompleksiniai vaizdiniai atsiranda iš gamtos ir urbanistinių formų sąlyčio. Didelių formatų paveikslai, kuriuose gausu tapybiškų, grafiškų, kaligrafiškų ir koliažinių detalių, turi aiškią struktūrą, valdingai dominuoja net architektūrinės erdvės. Ryškios, švytinčios Jurczeko spalvos nebūdingos natūraliam gamtos koloritui – tai sintetinės spalvos, įprastos industrinėje, urbanistinėje aplinkoje, žaižaruoja violetiniai, raudoni, geltoni, sidabriniai tonai. Savotiškus kontrapunktus primena drobės, paremtos juodos ir baltos spalvų kontrastu ar pilkais tonais. Jos yra tarsi bandymas komplikuotas struktūras redukuoti į lakoniškus grafinius ženklus. Abi kūrinių grupes vienija tai, kad spontaniška, žaidybinė improvizacija derinama su kruopštumu ir atlikimo precizija.

Jurczeko santykis su meno istorija skiriasi nuo tų jo kartos abstrakčiųjų tapytojų, kuriems praeities tapyba yra tik dar vienas vizualinis šaltinis, toks pat kaip ir bet kuris kitas. Jurczekui svarbus kūrybiškas dialogas su abstrakcionizmo tradicija, bet ne tiek su klasikiniu modernizmu, kiek spalvinio lauko, hard edge, su konkrečiąja ir informel tapyba. Jis improvizuoja cituodamas būtent iš šito “repertuaro”. Dailininko kūryboje antrinė šiuolaikinės civilizacijos realybė susiduria su profesionaliąja kultūra ir tai suteikia naujų inspiracijų, energetinės galios".