Pasauliečių pranciškonų ordine - ir žinomi politikai

Tarp politikos ir tikėjimo. Toks klaipėdiečio 39 metų Nerijaus Čapo – Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino vyriausiojo vadovo – gyvenimas. Jo vadovaujamai bendrijai priklauso nemažai žinomų klaipėdiečių, kurie tarnystę pasirinko po ilgų dvasinių klajonių.

Dvasios kelio paieškos

Nors tikėjimas pamažu grįžta į žmonių gyvenimą ir tampa norma, ne visiems normalu atrodo regėti miesto politiką, bažnyčioje dėvintį abitą, patarnaujantį mišioms ar mazgojantį parapijiečiams kojas.

„Kas tai? Davatkiškumas?“ – neretai aplinkiniams kyla šis klausimas.

„Ne. Tai – pašaukimas“, – taip į šiuos klausimus galėtų atsakyti klaipėdietis politikas N.Čapas. Jis neslėpė savo vietos bandęs ieškoti ir vienuolijoje, ir kunigystėje. Patartas dvasios tėvo, Nerijus pasirinko pasauliečių pranciškonų broliją.

„Aš prie šitos bendruomenės prisijungiau labai seniai, dar iki Nepriklausomybės atkūrimo, pusiau pogrindžio sąlygomis. O visateisiu ordino nariu tapau 1991-aisiais. Buvo pakankamai ilgas ugdymo laikotarpis, kurį turėjau pereiti, – pasakojo N.Čapas. – Į pasauliečių ordiną įstojau dar nevedęs. Mes nesame vienuoliai, bet – broliai. Mūsų organizacija – dvasinė šeima. Mes esame ne tik broliai, bet ir draugai. Visada būnant grupėje naštą lengviau nešti nei vienam.“

Pranciškoniškąją šeimą, apie kurią kalbėjo Nerijus, sudaro mažųjų brolių ordinas, seserys klarisės taip pat vienuolės, gyvenančios vienuolynuose, ir Trečiasis ordinas, kuris vienija pasauliečius.

Už skyrybas – pašalinimas

Žmonių kelias į ordiną būna įvairus. Esą, kai žmonės prie ordino prisijungia spaudžiami asmeninių bėdų ar išgyvenimų, jie dažniausiai čia ilgai neišsilaiko. Pasak N.Čapo, į ordiną žmonės turi ateiti su siekiu ne tik gauti, bet duoti.

Per daugiau nei 20 metų iš ordino buvo pašalintas ne vienas brolis. Paprastai žmonės šalinami, jei jie nesilaiko ordino gyvenimo taisyklių.

„Stojant į ordiną, žmogus duoda įžadus, o tai yra viešas bažnytinis aktas, kuris įpareigoja ne tik ateinantį žmogų, bet ir broliją padėti jam tą gyvenimo būdą gyventi ir jo laikytis“, – sakė N.Čapas.

Esą yra buvę atvejų, kai ordino nariai atsisakė priimti naująją popiežiaus regulą (naujas ordino taisykles), nes tvirtino, kad jiems yra neaiškumų. Tokie broliai, kurie nepriėmė pagrindinio ordino dokumento, paliovė būti jo nariais.

Vienas keliamų reikalavimų – būti vienybėje su Katalikų bažnyčia. Jei bažnytinė bendrystė pažeidžiama, žmogus nebegali būti pasauliečių pranciškonų ordino nariu.

Iš ordino gali būti pašalintas ir tas asmuo, kuris, gyvendamas bažnytinėje santuokoje, išsiskiria su žmona ar vyru ir susituokia su kitu partneriu. Taip esą automatiškai pažeidžiama bažnytinė bendrystė. Tačiau atskirais atvejais jo narystė būna tik sustabdoma.

Politika brolystei netrukdo

Vienas iš regulos straipsnių byloja, kad ordino nariai turi būti aktyvūs bažnyčioje ir pasaulyje, broliškai patarnauti neteisingumo aukoms.

Būtent todėl, N.Čapo teigimu, daugelis ordino narių aktyviai įsilieja į politiką. Neseniai miręs, buvęs Italijos prezidentas Oscaras Luigi Scalfaro taip pat buvo Pasauliečių pranciškonų ordino narys.

„Minčių pasitraukti iš Pasauliečių pranciškonų ordino man nekilo. Kur kas dažniau kyla mintys pasitraukti iš politikos“, – teigė N.Čapas.

Vengia viešumos

Ne visi Pasauliečių pranciškonų ordino nariai pageidauja viešumos. Šiai brolijai priklausantis garsus klaipėdietis meno kūrėjas panoro likti anonimu:

„Aš labai nenoriu viešumos tuo klausimu. Į tai jautriai žiūriu ir viešumui nesu pasirengęs. Čia labai privatu. Yra dalykų, kurių nenoriu pasakoti, o meluoti irgi nenoriu.“

Žinoma klaipėdietė režisierė Dalia Kanclerytė irgi buvo įšventinta į Pasauliečių pranciškonų ordiną. Tačiau šiuo metu moteris savo veiklą brolijoje suspendavo. Ji teigia nespėjanti atlikti visų kitų savo visuomeninių įsipareigojimų.

Paprašė įšventinti

Žinomos dainininkės Jurgos Šeduikytės mama palangiškė Aldona Elena Šeduikienė taip pat priklauso Pranciškonų pasauliečių brolijai. Moteris pasakojo, su broliais susidūrusi pačioje Atgimimo pradžioje, kai jie pamažu grįžo į Kretingos vienuolyną, kuris jiems vėliau buvo teisėtai sugrąžintas.

„Mes su vyru buvome Šiluvoje, ten susipažinome su broliu Benediktu – Sigitu Jurčiu. Jis buvo paskirtas ordino vyresniuoju atkurti tą vienuolyną. Kol jie dar nebuvo atgavę pastatų Kretingoje, susirinkimai vykdavo mūsų namuose Palangoje. Pas mus jie rašė raštus valdžiai, kad atgautų tai, kas jiems priklauso“, – prisiminė A.Šeduikienė.

Ji teigė, kad broliai pranciškonai patraukė savo atviru, nuoširdžiu, šiltu santykiu su žmonėmis.

„Jie patraukė ir mane. Buvau girdėjusi apie Tretininkų ordiną. Tuo metu jau buvau našlė ir spontaniškai pasakiau kunigui, pranciškonų vienuoliui Adolfui Pudžemiui, kad ir aš noriu būti pranciškone. Jis sako, gerai, klaupkis, aš tave palaiminsiu. Man suteikė Bernadetos vardą“, – svarbų savo gyvenimo momentą prisiminė A.Šeduikienė.

Gražiausias ieškojimų etapas

Moteris pasakojo, kad paskui prasidėjo labai gražus jos gyvenimo etapas, laisvas Dievo ieškojimo laikas.

„Mane įtraukė šitas kelias. Ieškojau, kaip reiškiasi krikščioniškas tikėjimas bažnyčioje, vienuolijose. Buvau laisva tame kelyje, kol Pasauliečių pranciškonų ordinas sustiprėjo“, – pasakojo A.Šeduikienė.

Paaiškėjo, kad Palangoje jau veikė grupelė moterų, kurios palaikė tas tradicijas ir A.Šeduikienė prie jų prisijungė. Buvo įregistruota brolija. Moteris dalyvauja regiono tarybos veikloje, Pasauliečių pranciškonų akademijoje. Ta akademija atvira visiems, kad ateitų tie, kurie nori.

Ordinas jaunėja

Pasauliečiai pranciškonai susaistomi tvirtesniais įsipareigojimais su Bažnyčia nei kiti tikintieji. Jie įsipareigoja didesnei tarnystei.

„Mes įsipareigojame studijuoti ir pranciškoniškąją teologiją. Tai – gili dvasinė literatūra, ji labai šilta, bet, būna, paskaitau pastraipą ir visą dieną vaikštau, bandydama suprasti esmę ir rasti savo įžvalgas. Tas kelias labai įdomus“, – įsitikinusi A.Šeduikienė.

Kretingiškė 33 metų Virginija Mickutė, buvusi ilgametė Pranciškoniškojo jaunimo brolijos prezidentė, dabar priklauso Pasauliečių pranciškonų ordinui. Moteris teigė, kad sunku perteikti, kuo traukia ordinas, esą tai asmeniniai kiekvieno žmogaus dalykai. Beje, pastaruoju metu ordino nariais tampa vis jaunesni broliai ir seserys.

A.Šeduikienės įsitikinimu, kiekvienas turi savo kelią, o kai žmogus savyje pajaučia pašaukimą, ateina labai skirtingais keliais. Esą, svarbu, kad motyvacija būtų švari – kad žmonės ieškotų ne įsitvirtinimo ar karjeros, bet tiesos.

Kuklūs ir neišsiskiriantys

Pranciškonų vienuolis kunigas brolis Evaldas Darulis teigė, jog šv.Pranciškaus idėja ir buvo, kad evangelija galėtų gyventi ne tik išskirtiniai, pasirenkantys skaistybę ir neturintys šeimos vyrai, bet ir šeimas turintys žmonės.

Bažnyčia Pasauliečių pranciškonų ordiną pripažįsta oficialiai. Anksčiau pasauliečiams pranciškonams buvo leista nešioti abitus. Jie labai panašūs į vienuolių, bet be gobtuvo. Šiuo metu ordino nariai rengiasi pasaulietiškai, kukliai. Jų skiriamasis ženklas T formos kryželis.

„Jų apdarai neturėtų išsiskirti. Pasauliečiai pranciškonai savo gyvenimu turi tyliai liudyti atsidavimą. Jie neturi abito ir kažkokios privalomos aprangos, bet jų reguloje rašoma, kad “pasauliečiai pranciškonai turi dėvėti kuklius, nespalvotus drabužius", – teigė brolis Evaldas.

Pasauliečių pranciškonų ordinas Lietuvoje:

Pirmąjį Pasauliečių ordiną įsteigė Pranciškus Asyžietis XIII a.

Lietuvoje – Vilniuje – pirmieji pasauliečiai pranciškonai (tuo metu vadinti atgailos broliais ir seserimis) pradėjo rastis iš karto po Lietuvos krikšto 1387 m.

Pasauliečių pranciškonų ordinui priklausė daugelis didikų ir meno mecenatų. XIX a. vyskupas Motiejus Valančius organizavo ir visą knygnešių pasauliečių pranciškonų tinklą.

Ordinas davė Lietuvai ne vieną garsų ir aukštą dvasininką, tarp jų buvo ir kunigas Jurgis Ambrozijus Pabrėža, ir prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, ir kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Lietuvoje XX a. I pusėje pranciškonų tretininkai buvo viena gausiausių religinių organizacijų (turėjo apie 40 tūkst. narių).

Ordinas vėl išėjo į viešumą Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. 2001 m. įvyko pirmoji kapitula ir buvo išrinkta Nacionalinė taryba. Ją pripažino Šv. Sostas ir pasaulio bendrijos.

Trečiojo ordino nariai neduoda vienuolystės įžadų, gali gyventi kaip pasauliečiai, turėti šeimas, dirbti, bet laikosi Bažnyčios patvirtintos regulos.

Nuo 1978 m. oficialus pavadinimas – Pasauliečių pranciškonų ordinas, o broliai ir seserys – pranciškonai pasauliečiai.