Po draugo mirties – į gatvę

Į nepavydėtiną situaciją patekusi klaipėdietė pasijautė taip pat, kaip pasakos herojė, likusi prie suskilusios geldos. "Tokios neteisybės, kokią patyriau, negalėjau net įsivaizduoti. Po daugybės po vienu stogu su draugu praleistų metų, jau rytoj atsidursiu gatvėje", – pro ašaras kalbėjo 73 metų Tamara Marcinkevič.

Vyriškiui buvo penktoji

Bet kuris teisininkas, išgirdęs šios moters istoriją, pakartotų tą patį – tai yra gyvenimo nesusituokus pasekmė.

Pati T.Marcinkevič įsitikinusi, kad gyvenimas turi būti grįstas ne vien popieriais, bet ir žmogiškais santykiais.

Pati ilgus metus dirbusi įmonėje "Trinyčiai", teisme dalyvaudavusi kaip liaudies tarėja, pati ne vienam patardavusi ir padėdavusi dabar moteris atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje.

Moteris pasakojo 1993 m. pradėjusi bendrą gyvenimą Su Trofimu R. iš didelės meilės.

Iki tol šis vyras turėjęs keturias žmonas. Ji buvusi penktoji, bet paskutinė ir labiausiai mylima. Tiesa, formaliųjų santuokos dalykų pora nebuvo sutvarkiusi.

Kai susitarė gyventi drauge, abu jau buvo pakankamai brandaus amžiaus, turėjo suaugusių vaikų.

Prižiūrėjo sugyventinio mamą

Dabar prisimindama prieš trejus metus mirusio sugyventinio bendro gyvenimo pradžioje pasakytus žodžius moteris apsipila ašaromis.

"Tada jis mano dukrai pasakė, kad ramiai gyventų mano bute Poilsio gatvėje ir augintų savo vaikus. O mes abu gyvenome jo namuose Pušyno gatvėje. Tada dar buvo gyva jo senutė mama.

Juk ne kas kitas, o aš ją nukaršinau ir palaidojau. Galvojome pirkti namą, taupėme pinigus. Buvau pratusi pasitikėti savo žmogumi, santaupas dėjome į jo sąskaitas", – pasakojo moteris.

Ji vis prisimena, jog kartą pokalbio apie ateities planus metu sugyventinis jai nedviprasmiškai pasakė, kad ji galinti nesijaudinti dėl savo pinigų dalies, ji esanti atskiroje banko sąskaitoje. Jei kas nutiktų, ji galėsianti pasiimti savo dalį.

Žada gyventi kieme

Dabar T.Marcinkevič žino, kad gruodžio 5-ąją jai teks išeiti iš namų, kuriuose praleido pastaruosius 20 metų. Svarstydama, ką tą dieną veiks, pensininkė tikino gyvensianti tiesiog kieme tarp krūvos savo daiktų.

Moteris prisimena kiekvieną paskutiniųjų sugyventinio gyvenimo dienų smulkmeną, nors praėjo jau treji metai.

Jos tikinimu, pasiligojęs vyras tik ketino raštu išreikšti savo paskutinę valią, bet to padaryti nespėjo. Jis tik žodžiu pasakė butą paliksiąs sūnui, bet su sąlyga, kad T.Marcinkevič jame liks iki gyvos galvos.

Vėliau paaiškėjo, kad testamentas vis dėlto yra. Pasak šio dokumento, vienintelis paveldėtojas – velionio sūnus.

Moteris nusprendė užginčyti testamentą. Ji įsitikinusi, kad jis buvo surašytas po jos draugo mirties. Bylinėjimasis užtruko.

Po trejų metų nuo sugyventinio mirties, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo T.Marcinkevič ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas, vykdomoji byla pasiekė antstolį Joną Petriką.

Padeda ligotam kaimynui

Veikiausiai gruodžio 5-ąją iš buto Pušyno gatvėje bus išnešti paskutiniai moters daiktai. Didžioji jų dalis iš ten buvo išgabenta po gaisro, kilusio pernai gruodžio pabaigoje.