Pragaro svitos šviesulys

Dar vienas O.Schindleris

Vokiečių inžinieriaus nacių armijos pulkininko W.Aremo pavardė irgi įamžinta garbingoje Pasaulio teisuolių alėjoje Izraelyje.

Jis, kaip ir istorinė Antrojo pasaulinio karo asmenybė Oskaras Schindleris, kuris savo pasiaukojamais veiksmais išgelbėjo apie 1,2 tūkst. žydų, kaip ir vokiečių karininkas Wilmas Hosenfeldas, išsaugojęs garsų kompozitorių ir pianistą Wladyslawą Szpilmaną ir gelbėjęs žydus Ukrainoje.

W.Aremui dėkingas ir 74-erių klaipėdietis G.Kuperšmidtas, kuris tada, 1943-iaisiais, dar buvo mamos įsčiose, kai ją kartu su didele grupe pasmerktųjų ties Vinyca (Ukraina) naciai vedė į egzekucijos vietą.

"Tada prie pasmerktųjų kolonos privažiavo pulkininkas W.Aremas, pirštu parodė į mano mamą ir dar kelis kalinius. Juos įsisodino į savo automobilį ir išsivežė. Tai, kad esu šiandien gyvas, – šio žmogaus nuopelnas", – savo dramatiškos vaikystės istoriją pradėjo Grigorijus, šiandien Klaipėdoje jauniausias buvęs nacių koncentracijos stovyklos kalinys.

Pulkininko vairuotojas

Grigorijaus tėvai kilę iš pietvakarių Ukrainos. Prasidėjus vokiečių okupacijai, jie nespėjo pasitraukti. Taip anuomet nutiko daugeliui.

Jie buvo paprasti žmonės.

"Sklido šiurpūs gandai, kaip naciai elgiasi su žydais, tačiau turbūt suveikė žmogiškas patiklumas ar naivumas, jie vis dar netikėjo, kad tokie dalykai vyksta, ir veikiausiai nuoširdžiai galvojo, kad tai jų nepalies. Jie buvo paprasti žmonės, mano tėtis buvo vairuotojas, o mama Vykdomajame komitete dirbo sekretore, mašinėle spausdindavo dokumentus", – pasakojo Grigorijus.

Tiesa, Grigorijaus tėvas mėgino evakuotis, tačiau pateko vokiečiams į nelaisvę, iš kur jam netrukus pavyko pabėgti.

Kai jis grįžo pas savo žmoną ir sūnų Romaną, Grigorijus dar nebuvo gimęs.

"Mano tėvus nuo okupantų pasl, ėpė draugų ukrainiečių šeima. Tėvas gavo fiktyvius dokumentus svetima pavarde. Beje, tuo metu vokiečiams reikėjo nemažai kai kurių specialybių darbuotojų, tarp jų ir vairuotojų, nes kaip tik buvo tiesiamas strateginis kelias nuo Vinycos iki Umanės. O darbams vadovavo vokiečių armijos pulkininkas kelių inžinierius W.Aremas. Jis ir priėmė tėvą į darbą. Tėvas jį vežiojo", – teigė Grigorijus.

Paradoksalu, bet vokiečių pulkininkas iš pat pradžių žinojo, kad jo vairuotojas yra žydas.

Esą kartą tik prasitarė, kad jo paslaptį žinąs, bet liepė pačiam tylėti ir niekam neišsikalbėti.

Maža to, visai netrukus jis atliko dar vieną tiems laikams neįsivaizduojamą žygį – nuo egzekucijos išgelbėjo besilaukiančią savo vairuotojo žydo žmoną.

Ištraukė iš mirties nasrų

Vokiečių okupuotoje teritorijoje žydų gyvenimas buvo tarsi siaubo filme.

Žmonės nuolat jautė įtampą, nes periodiškai vyko žydų gaudynės, kurios vieniems belaisviams baigdavosi koncentracijos stovykloje, kitiems – masiniame kape.

Per vienas tokių gaudynių nėščia Grigorijaus mama ir buvo sučiupta. Šioje situacijoje ir pasireiškė W.Aremo padorumas bei drąsa.

"Kadangi jis vadovavo strateginio plento tiesimo darbams, turėjo teisę imti sau reikiamus darbuotojus iš bet kur – koncentracijos stovyklos, gatvės, net iš mirtininkų kolonos ir neprivalėjo niekam nieko aiškintis. Ir staiga tėvui vienas pažįstamas pranešė, kad jo žmoną sugavo, veža į stovyklą, kur netrukus vyks "akcija" (žudynės – A.D.). Tada mano tėvas kreipėsi į pulkininką", – savo šeimos dramą tęsė Grigorijus.

Nevilties apimtas vairuotojas išdėstė savo bėdą, jis neslėpė, kad, jei žmoną nužudys, jis pats nueis ir prisipažins, kas esąs, nes nemato prasmės toliau gyventi.