Priekuliškiai per Jonines paniro į misteriją

Priekulėje Joninės buvo mistiškos – Vingio parke susirinkę žiūrovai stebėjo paslapčių, spalvų, gilios prasmės persmelktą Vydūno misteriją „Jūrų varpai“. Po spektaklio abipus Minijos krantų suliepsnojo laužai.

Agluonėnų klojimo teatro režisierius Domininkas Malajevas ėmėsi nelengvo darbo – subūrė keturi mėgėjų teatrų grupes, pasitelkė maestro Saulių Šiaučiulį, folkloro asę Rūtą Vildžiūnienę, žirgyno jojikes ir sukūrė reginį, kokio priekuliškiai dar nematė. „Jūrų varpai“ – misterija su mistiška istorija. Ši Vydūno pjesė nė karo per daugiau nei 100 metų nuo jos parašymo nebuvo parodyta žiūrovams. Prieš Pirmąjį Pasaulinį karą misterija jau buvo paruošta rodyti žiūrovams, bet žinia apie prasidėjusį karą nutraukė šį sumanymą.

Keli šimtai žiūrovų penktadienį vakare atėję į išpuoštą priekuliškių parką sunkiai susivokė visą reginio esmę. Kiekvienas rado sau įdomių scenų ar detalių. Vieni mėgavosi gyvomis S.Šiaučiulio improvizacijomis, kitus sudomino aplinkui zujantys žirgai, treti bandė suvokti sunkiai iš pirmo karto suprantamą veikalo prasmę. Kad ir kaip kam pasirodė, visi sutarė – tai buvo didinga, neįprasta, įdomu, paslaptinga, jaudinama.

Režisierius sugebėjo sujungti mėgėjų teatrų iš Akmenės (jaunimo dramos studija „9-tukas“, rež. Andrėja Gričiūtė), Gargždų (Gargždų miesto teatras, rež. V. Kvedaras), Priekulės (Ernsto Vicherto teatras, rež. Donatas Savickis) ir Agluonėnų (Agluonėnų klojimo teatras, rež. Domininkas Malajavas) trupių darbą. Skirtingo amžiaus, profesionalumo bei stiliaus teatrai režisieriaus buvo išmoningai sujungti vienoje pjesėje. Mėgėjų teatro aktoriams misterijos kūrimas tapo didžiuliu iššūkiu, bet kartu ir pramoga.

Jaunas režisierius D.Malajevas neslėpė siekęs šiuo pastatymu atsigręžti į pamatines vertybes.

Pasak režisieriaus, ši drama – tai begaliniai prasmių, simbolių, metaforų šaltiniai, minčių ir idėjų klodai, sodrus filosofinis pagrindas.

Žiūrovai mėgavosi galimybe laisvai judėti spektaklio metu, ieškoti patogios vietos, vaikai džiūgavo gavę laisvę nuo tėvų. Atrodė, kad ir gamta džiaugėsi reginiu – paukščiai stengėsi perrėkti aktorių balsus.

D.Malajevas įsitikinęs, kad lietuviai dažnai renkasi scenoje statyti rusų dramaturgų veikalus, pamiršdami nemenkus klodus savų dramos kūrinių. Vienu tokių autorių yra Vydūnas.

Kitąmet Lietuva minės Vydūno 150-ąsias gimimo metines, tad domėtis šios iškilios asmenybės darbais verta jau dabar. Nemažai daliai lietuvių toks domėjimasis gali atnešti daug atradimų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių