S. Tamkevičius: socialiniai tinklai yra Dievo dovana (interviu)

"Nelaukiau, kol tapsiu vyskupu emeritu, ir išleidau prisiminimų knygą. Paskui galiu nebeprisiminti, galiu netiksliai ką nors papasakoti", – nusijuokia šią savaitę 75-erių metų jubiliejų atšventęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

Visus gyvenimo išbandymus ir sunkumus jis vadina Dievo dovana, o dabar laukia, kada jo vieton stos naujas arkivyskupijos vadovas.

– Kaip keisis jūsų, kaip Kauno arkivyskupo, gyvenimas sulaukus 75-erių?

– Būsiu nuimtas nuo kryžiaus (juokiasi). Tik iš šalies atrodo, kad vyskupo gyvenimas – garbė, pinigai ir viskas tik gražu, bet deja... Kai nugyveni daugiau kaip 70 metų, jau pradedi galvoti ir apie anapus.

O dar kai pasižiūriu į nuotraukas... Jau beveik visi kurso draugai iškeliavę. Pasižiūriu į bendraklasius – jau tokie visi seni diedai (juokiasi). Pagal Bažnyčios kanonus, kai vyskupas sulaukia 75 metų, popiežiui rašo prašymą, kad jis ieškotų įpėdinio. Turiu teisę siūlyti tris kandidatus, galiu nurodyti net prioritetus, bet nebūtinai taip ir bus. Gali nei vienas iš mano pasiūlytųjų netikti. Yra nustatyta procedūra, kurios privalu laikytis. Kai jau aiškėja kandidatas, derinamas konkretus laikas, kada pareigos galėtų būti perduotos. O aš įprastu būdu eisiu pareigas, kol reikės. Vyskupo tarnystė tokioje nemažoje vyskupijoje nėra vien pasivaikščiojimas ir garbė. Vyskupijoje veikia daug bažnytinių institucijų. Kai kurios jų, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos šeimos centras, tarnauja visai Lietuvai. Rūpesčių ir pareigų, susijusių tiek su medžiaginiais dalykais, tiek su sielovada, yra daug.

– Liksite tiesiog vyskupas?

– Būsiu vyskupas emeritas. Toks vyskupas gali būti geras naujo ordinaro pagalbininkas, bet jau neturi prisiimti atsakomybės už darbus ir sprendimus. Patariama, kad vyskupai emeritai dalyvautų ir Vyskupų konferencijos posėdžiuose, nors jie jau nebūna renkami į jokias pareigas. To bažnytinio darbo – tai tik, Dieve duok, sveikatos – kiek yra. Bus daugiau laiko maldai, nors vyskupui reikia melstis ir daug dirbant. Kitaip gali būti prastai.

– Aktyviai naudojatės internetu ir socialiniais tinklais. Dar visai neseniai Lietuvos dvasininkai šiose erdvėse buvo gana reti svečiai. Kodėl jums tai priimtina?

– Iš prigimties turiu polinkį technikai. Paauglystėje gavau iš brolio fotoaparatą. Kaime nebuvo elektros ir reikėjo sugalvoti, kaip didinti nuotraukas be elektros. Išbandžiau viską: ir dviračio dinamą sukau, konstravau dėžę, kur su saulės šviesa 9x14 nuotraukos visai neblogai pavykdavo. Ir mano prisiminimų knygoje yra ne viena mano daryta nuotrauka iš tų laikų. Vėliau kokią tik turėjau techniką – ar mopedą, ar motociklą – man rūpėjo išardyti ir sudėti, kad žinočiau viską, kaip veikia.

Apie kompiuterį sužinojau būdamas lageryje. Vienas žydų tautybės bičiulis sakė, kad grįžęs iš lagerio turėčiau įsigyti kompiuterį, nes jis labai tinka redaguoti ir viską užslaptinti galima. Žinoma, jis tada dar nežinojo, kad tie užslaptinimai lengvai panaikinami. Išmokau dirbti kompiuteriu, naudotis internetu, socialiniais tinklais. Dabartinis popiežius ragina, kad Bažnyčia išnaudotų socialinius tinklus, per kuriuos galima priartėti prie žmonių. Per socialinius tinklus bendraudamas jau nesi kažkur tolimas, rūmuose gyvenantis kunigas ar vyskupas. Internetas ir socialiniai tinklai yra Dievo dovana, tik svarbu, kam visa tai yra panaudojama. Blogai, jeigu atsiranda priklausomybė ir žmogus gyvena tik ten paniręs.

– Jubiliejaus proga neišvengiamai norisi sugrįžti į jūsų praeitį. Kokia buvo jūsų vaikystė?

– Manau, kad buvau neblogas vaikas. Tėvai daug rūpesčių neturėjo. Labai mėgau knygas. Kaip dabar vaikams svarbūs išmanieji telefonai ar internetas, man buvo svarbi knyga. Kai buvau kokių 13–14 metų, klebonas leisdavo pasinaudoti jo biblioteka – didžiulis aukštas kambarys bažnyčioje po vargonais, kur reikėdavo prie knygų lentynų lipti kopėčiomis. Iš pradžių skaitydavau nuotykių knygas. Rasdavau ir religinių knygų, kurios tik vėliau pradėjo dominti. Paauglio smalsumas atvedė iki buvusio kunigo J.Ragausko brošiūrų, kurios buvo nukreiptos prieš tikėjimą. Kilo labai daug abejonių, išsigandau dėl savo tikėjimo, nes į žeriamus priekaištus neturėjau atsakymų. Klausti klebono nedrįsau. Atsakymų pradėjau ieškoti klebono bibliotekos knygose. Tai buvo lyg atradimai. Mokykloje per pamokas paskui pateikdavau tokių klausimų, kad net mokytoja sutrikdavo. Dar net neįstojęs į seminariją išmokau atlikti mąstymus. Karves ganydamas tai darydavau. Ir skaitydavau knygas. Dėl gimnastikos, akrobatikos irgi buvo pramušta galva. Tikriausiai tai ir apsaugojo mane nuo visokių paaugliškų šunybių.

– Tai negi paauglystėje neturėjote simpatijų?

– Tikrai klasėje buvo labai gražių mergaičių. Ir jusdavau, kad kai kurios krenta man į širdį, bet tikrai nereikėjo rimtai svarstyti, ką pasirinkti. Nuo 9 klasės pradėjau savarankiškai mokytis lotynų kalbos. Jau tada mano pasirinkimas buvo labai aiškus. Draugai, su kuriais lankiau gimnastikos treniruotes, sugalvojo išmokyti mane šokti. Tik vėliau sužinojau, kad čia buvo mokytojų bandymas per komjaunuolius atitraukti mano mintis nuo seminarijos. Bet viskas taip ir liko – nei karto nebuvau jokiame vakarėlyje.

– Ar sovietinė armija nebuvo išbandymas? Nepagalvojote, kad reikėtų rinktis ką nors kita?

– Į seminariją atvažiavau 16 metų. Pustrečių metų prabuvusį seminarijoje mane paėmė į armiją. Namuose nebuvau girdėjęs keiksmų ar kokių bjaurių žodžių, seminarijoje – juo labiau. Visam gyvenimui įsirėžė, kai atsidūriau Vilniuje, skirstymo punkte Totorių g.: didžiulė prirūkyta salė, kažkas šalia pasakoja šlykščiausius dalykus... Tai man buvo kaip labai šaltas dušas. Žmogiškai buvo labai sunku, nes tarsi panirau į kažkokią kloaką. Bet žmogus žmogumi lieki – pripranti prie visko. Gerai, kad buvome penki seminaristai tame pačiame dalinyje. Mus, kaip nelabai patikimus, pasiuntė į "strojbatą" – statybos dalinį. Dirbome daug fizinio darbo. Paskui pamatė, kad aš moku fotografuoti – paskyrė fotolaboratorijos ir radijo mazgo vedėju. Ten jau galėjau skaityti, melstis. Tie kariuomenės metai iš pradžių sukėlė šoką, bet paskui buvo naudingi. Viešpats žino, ko žmogui reikia. Jau gerokai vėliau, kai patekau į lagerį, man ten nieko nebuvo naujo: panašūs kaip kariuomenėje barakai, didžiulės patalpos, dviaukštės lovos.

– Kuo buvo įsimintini pirmieji kunigavimo metai?

– Daug darbo turėjau, nes buvau paskirtas vikaru į Alytaus bažnyčią. Dirbome trise: klebonas, vikaras ir emeritas. Man kaip vikarui reikėjo spėti visur: ir pas ligonius, ir į laidotuves, ir birželines pamaldas kasdien rengti. Labai natūraliai į tą naują savo tarnystę įsiliejau. Šalia turėjau didžiulį idealistą kunigą altaristą, pabuvojusį lageryje. Jis man buvo kaip tėvas, su kuriuo galėjau viską aptarti. Pirmi didžiausi išbandymai – jauną ir gražų kunigėlį ne viena įsimyli. Tokių buvo daug, bet, ačiū Dievui, pasisekė ir savęs, ir kitų nesužeisti.

– Sovietinė valdžia bandė jus patraukti nuo kunigystės ir neleido eiti pareigų. Dirbote paprastu darbininku. Ar kunigavote neoficialiai?

– Kai baigiau kunigų seminariją 1962 m., valdžia taip darydavo: jeigu tik kunigas per pamokslą ką nors per daug pasakydavo, vaikus pamokydavo, lengvai atimdavo registraciją ir neleisdavo eiti kunigo pareigų. Tą padarė ir man 1969 m. pradžioje. Būtinai per tą laiką reikėdavo įsidarbinti. Pasisekė, kad kunigauti uždraudė ne man vienam: ir kunigui Juozui Zdebskiui. Jis jau palaikė ryšius su įvairiais žmonėmis, ir aš per tuos metus įsitraukiau į pogrindinę veiklą. Mane ėmė kviesti vesti rekolekcijas. Rengdavome susitikimus skirtingose vietose, butuose Kaune, kur susirinkdavo gausus būrys inteligentų, jaunimo.

– Ar po tų metų buvo lengva vėl stoti prie altoriaus?

– Manau, valdžia suprato padariusi klaidą, nes kunigą paleido į plačiuosius vandenis. Parapijoje dirbantį kunigą buvo galima kontroliuoti. O aš buvau darbininkas, apie kurį valdžia tik vėliau sužinodavo, kad buvau vienur ar kitur, ką veikiau. Net nepasibaigus metams, gal 1969-ųjų spalio pabaigoje, man buvo leista grįžti į kunigo tarnystę. Grįžau į vikaro tarnystę su nauja kokybe. Norėdama padaryti blogai, valdžia man kaip kunigui padarė gerą darbą. Nuo to laiko daugiau nei vienam nebuvo uždrausta dirbti savo darbo.

– Slapčia redagavote Katalikų Bažnyčios Kroniką, buvote tardomas, ragavote lagerio duonos? Ar kada galvojote, koks būtumėte dvasininkas, jeigu ne sovietmetis ir ne tokie išbandymai?

– Labai sunku prognozuoti. Mokslams aš turėjau gabumų ir galima tikėtis, kad būčiau kur nors studijavęs, Lietuvoje ar užsienyje įgijęs mokslinius laipsnius. Kas žino, gal būčiau dėstytojavęs, o gal likęs parapiniam darbe? Sovietmetis turėjo tą tamsiąją pusę, bet, kita vertus, savotiškai padėjo kaip kunigui išlaikyti tam tikrą lygį. Žinojau, kad kiekviena mano klaida jie gali pasinaudoti: bandys užverbuoti, kompromituos... Reikėjo nuolat mąstyti ir nuolat būti po didinamuoju stiklu. Jeigu kiekvieną sunkumą išgyveni su Viešpačiu, tas žmogų brandina. Mūsų prigimtis nori, kad viskas būtų lengva, bet tada iškyla pavojus prarasti gelmę ir plaukti paviršiumi.

– Kuris gyvenimo laikotarpis atrodo įsimintiniausias?

– Dalyčiau gyvenimą į dvi dalis: kunigišką ir vyskupišką. Įsimintiniausia buvo kunigo tarnystė Kybartuose. Saugumas sekdavo, barė mane už vaikų mokymą, už skambinimą varpais, už lydėjimą į kapines. Viskas netiko, žmonės tai žinojo ir bendruomenė mobilizavosi: pilna bažnyčia jaunimo, adoruotojų ir patarnautojų, didžiulės procesijos. Partija kraustėsi iš proto, o rezultatas buvo priešingas. Aš jau nuo 1989 m. ne Kybartuose, bet tų laikų žmonės dar nepamiršo. Iš vyskupo tarnystės produktyviausi metai buvo tapus ordinaru. Viešpats davė gyventi tokiu momentu, kai budo tauta, budo ir Bažnyčia. Per 20 metų viskas pasikeitė: įkurti Šeimos ir Katechetikos centrai, atsirado tikybos pamokos, reikėjo paruošti mokytojus, programas, vadovėlius, atkurtas Teologijos fakultetas. Niekas nevyko savaime. Dabar įvairiose institucijose dirba apie 70 etatinių darbuotojų.

– Koks turėtų būti jūsų įpėdinis – naujasis Kauno arkivyskupas?

– Manau, kad ir man, ir nuncijui, ir popiežiui aišku, kad jis turi būti ištikimas darbininkas, tikėjimo žmogus, pakankamai išsilavinęs. Pastaruoju metu tai itin svarbu. Ir svarbu, kad jis būtų atviras žmonėms, paprastas, jokiu būdu ne materialistas. Pinigas turi tarnauti gėriui. Kitokio vyskupo neįsivaizduoju. Konkrečius kandidatus įvardyti, manau, dar per anksti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ar jūs

Ar jūs portretas
kunige, esate toks tikras, kad socialiniai tinklai yra Dievo dovana? Ar jums neatrodo, kad tai bendravimo iliuzija, simuliantas, kuri yra šėtono sumąstyta tam, kad žmonės būtų atitolinti vieni nuo kitų, jiems įteigiant, kad tai bendravimas. Jėzaus mokiniai iš tiesų rinkdavosi būti drauge... Juk jūs turbūt žinote, "kad pasaulis yra pikto valdomas". Karaliauja čia šėtonas, o jis yra "melagis ir melo tėvas". Ar ne socialiniuose tinkluose veikai pedofilai, išlkrypėliai, kurie įsivilioja į savo pinkles jaunimq, dėl ko neretai įvyksta tragedijos? Ar gyvą tėvų ir vaikų bendravimą gali pakeisti iliuzinis internetinis? O šėtono tikslas yra visus atskirti, bet prieš tai apgaulingai visus suvienyti internetinėje erdvėje. O variantų, kuriais jis ruošiasi manipuliuoti žmonėmis ir ruošti Antikristui sostą yra įvairių. Pagalvokit apie tai, kunige, prieš vienpusiškai skelbdamas žmonėms žinią apie socialinius tikslus, kaip Dievo dovaną.

Juokingiau

Juokingiau portretas
būti negali kai Vatikano partijos žmogus, atleidžiantis nuodėmes visokiems sukčiams už kelių poterių indulgencijas, apdovanojamas kitos partijos atstovo, valdančio miestą pagal krikčioniškus kanonus- gali vogti,nes tau Dievo tarpininkas atleis už žodžiuis-"Tesaugo dievas".

juokingai

juokingai portretas
ir piktai raso kai kurie komentatoriai.gerbiu sita kuniga uz istikimybe DIEVUI.sitiek metu ir neisdave,eina ir toliau su Viespaciu.o jus raseivos ar esate istikimi savo gyvenimo draugei ar draugui?bent mintyse visi seile varvinot del kitu.o sitas vyras -tikras zmogus.pagarba Jam.ir neskaiciuokit grasiu,kuriuos gaus.vien uz jusu ir jusu vaiku dora auklejima jam priklauso geresnis atlygis.juk paprastiems-pasaulieciams mokytojams mokama alga???o ka ismoko??o kas su baznycia bendravo isaugino dorus zmones.tad pries burnodami issiplaukite burnas,prota ir sazine...
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių