„Seno kibiro“ vairuotojui šypsosi ir policininkai

Smalsūs žvilgsniai, šypsenos, komplimentai ar net susižavėjimo šūksniai. Visa tai jau tapo įprasta klaipėdiečiui Arvydui Simonaičiui, kai jis į miestą išrieda savo šeštąjį dešimtmetį skaičiuojančiu kadilaku. Retro mašinas kolekcionuojančio vyro nebeglumina ir naujutėlaičių automobilių savininkų pasiūlymai keistis transporto priemonėmis.

Didžiuojasi retu modeliu

Senų automobilių asociacijos "Seni kibirai" įkūrėjas ir vadovas pastebėjo, jog tokių spontaniškų vilionių sulaukia tiesiog gatvėje.
"Dažniausiai – iš jaunuolių, kurie važinėja prabangiomis mašinomis. Tačiau tokiems atsakau – tavo automobilis kas valandą pinga, o mano – kas valandą brangsta", – šmaikštavo pašnekovas.

Arvydas pripažino, jog ne kasdien gatvėse matomos transporto priemonės traukia visų dėmesį.

"Gražių moterų yra nemažai ir vis tiek į jas neatsižiūri, o čia ne tik gražus, vertingas, bet ir retas daiktas, jis negali neteikti džiaugsmo, tai normalu, – šyptelėjo pašnekovas. – Kai vairuoju tokį automobilį, net policininkai stabdo ne dėl to, kad patikrintų dokumentus, o paklausinėtų, pasižiūrėtų iš arčiau."
1959-aisiais pagamintą ir skrupulingai restauruotą kadilaką vyras laiko vertingiausiu savo "autoūkio" eksponatu.

"Kartkartėmis tenka pasitikrinti informaciją ir matau, kad toks kaip mano kadilakas Amerikoje brangsta kaip ant mielių. Lietuvoje turbūt išvis toks modelis yra vienas, o ir Europoje jų nėra daug", – pripažino Arvydas.

Vienintelės neturi

Klaipėdietis prisiminė, jog automobilius pradėjo kolekcionuoti prieš daugelį metų, vos gavęs pirmąją savo algą. Pirmaisiais modeliais, žinoma, tapo tarybinės mašinos, tokios kaip volga ir moskvičius.

Iš importinių, be 1959-ųjų restauruoto kadilako, vyras turi įsigijęs dar vieną, 1941 m. laidos kadilaką, taip pat fordą, ševroletą bei linkolną.

"Abu kadilakai – retesni modeliai. Kiti automobiliai nėra tokie prabangūs, bet restauruoti turės vertę. Šiandien galutiniai sutvarkytos mašinos, kuriomis galiu pasididžiuoti ir parodyti žmonėms, yra dvi. Kiti automobiliai ištampyti po meistrus – vieną ardo, kitą surinkinėja, trečias pas mane garaže. Kai visi automobiliai bus sutvarkyti ir surinkti į krūvą, nežinau, ką darysiu. Bet kadangi vienai mašinai iš pagrindų restauruoti vienų metų neužtenka, suprantu, kad reikalų turėsiu ilgam", – šyptelėjo pašnekovas.

Vyras prisipažino, jog negalėtų įvardyti savo svajonių mašinos – tokių susidarytų ištisas sąrašas, tad ir jo kolekciją sudaro įvairių modelių, klasės transporto priemonės.

Klaipėdietis taip pat neabejingas ne tik seniesiems motoroleriams, bet ir apskritai senai technikai, įvairiems sendaikčiams, kurių jo namuose apstu.

Dujos – šventvagystė

Pašnekovo pastebėjimu, vienas dažniausių klausimų senovinių automobilių renginiuose, parodose – kiek tokios transporto priemonės kainuoja.
"Seno automobilio vertę sužinai tada, kai jį parduodi. Jei tuo metu rinkoje bus kelių vienodų automobilių pasiūla ir nebus norinčių pirkti, jį gali įsigyti ir perpus pigiau, o jei mašina bus parduodama tada, kai tokios kas nors ieško, gali gauti ir dvigubai daugiau", – aiškino Arvydas.

Anot jo, istorinių automobilių kaina priklauso ne vien nuo modelio, bet ir restauracijos kokybės.

"Pirmąjį savo kadilaką nusipirkau už 10 tūkst. dolerių, tada jis buvo visiškai surūdijęs. Jau pirmąją savaitę po to, kai jis buvo restauruotas, man už jį siūlė 35 tūkst. eurų. Tuo tarpu pats į automobilio atnaujinimą investavau apie 10 tūkst. eurų", – neslėpė pašnekovas.

Tačiau, anot Arvydo, savo atgimusių automobilių jis nesiruošiąs parduoti.

"Jei tinkamai juos prižiūri, restauravai – tai yra investicija. Pinigai ne krinta, o kyla, blogiausiu atveju – stovi", – teigė jis.

Pašnekovas pripažino, jog retro automobiliai skirti ne kasdieniams, o savaitgaliniams pasivažinėjimams. Juo labiau kad ir tokių transporto priemonių degalų sąnaudos – įspūdingos. A.Simonaičio kadilakas 100 km "srebia" per 20 l degalų.

"Ir dujų neįstatysi, nors techniškai tai įmanoma – negalima gadinti senovinės mašinos, tai būtų pasityčiojimas. Restauruodamas kadilaką griežtai laikiausi, kad jame nebūtų jokių svetimkūnių – viskas originalu 100 proc., jokių svetimų mašinų detalių. Tie, kurie senus automobilius nusiperka komerciniams tikslams, ne taip juos myli, prisistato ir dujų, ir kitų mašinų detalių prisitaiko. Tačiau mano ne toks tikslas. Geriau važiuosiu rečiau ir brangiau negu kasdien, bet "bele kaip", – įsitikinęs "Senų kibirų" klubo vadovas.

Nepatiki niekam

"Kai įsigilini į tas senienas ir žinai tų dienų inžinierių galimybes, negali nesižavėti. Pavyzdžiui, mano 1959 m. kadilake yra tiek įrangos, kiek ne kiekvienoje dabartinėje mašinoje – kondicionierius visi langai, sėdynės automatiniai. Žmonės pamato kondicionierių ir negali patikėti, kad toks dalykas įmanomas tokioje senoje mašinoje", – šypsojosi pašnekovas.

Pasak Arvydo, senesnieji kadilakai – limituoti, nes kas metai būdavo išleidžiamas vis naujas modelis.

"Kiekvienais metais stabiliai būdavo pasiūlomas kitas kėbulas, salonas, neįsivaizduojama, kaip turėjo dirbti inžinieriai, kad kasmet išleistų kitą modelį, – stebėjosi pašnekovas. – O dabar viskas standartizuota, vienoda, neįdomu, kai kurių automobilių modeliai nekeičiami penkerius šešerius metus."Vyras pripažino, jog savo automobilio vairuoti nepatiki niekam, išskyrus sūnų. Čia panašiai kaip su moterimi – juk ja su niekuo nesidaliji, šmaikštavo Arvydas.

"Tokios mašinos turi savo charakterį, kaprizus, tačiau ne visi supranta, ką vairuoja. O norinčių yra daug. Ir parodose žmonės neretai nelabai suvokia tokių mašinų vertę, pradeda laipioti ant kapotų. Nesaugu automobilius palikti ir gatvėje – gali grįžęs rasti apibraižytą, nuluptu ženkliuku", – patyrė pašnekovas.

Lygiuojasi į "Ferrari"

Neretai už naujus prabangius automobilius gerokai brangesnėms retro mašinoms, pasak Arvydo, galioja tik civilinės atsakomybės draudimas.
"Mūsų draudimo kompanijos nesugeba drausti senovinių automobilių, kurių vertė kyla. Jos neturi nei metodikos, nei tinkamų specialistų. Be to, mus draudžia kaip visas kitas transporto priemones – pagal "kubatūrą", – aiškino "Senų kibirų" vadovas. – O kadangi varikliai – žvėriški, mokame didžiausias draudimo sumas, nors važiuojame mažiausiai ir statistiškai tokie automobiliai nėra avarijų dalyviai, taigi fiksuojamas nulinis rizikos faktorius."

Pasak pašnekovo, užsienyje senovinėms mašinoms taikomas simbolinis draudimas, tačiau esą Lietuvoje tai niekam neįdomu.

"Mūsų per maža rinka. Todėl ar "Ferrari", ar mūsų senam kibirui, su kuriuo išvažiuoji keliskart per metus, kainos tokios pat", – ironizavo senų automobilių entuziastas.

Padaro iš nieko

Nors Arvydas pripažįsta, jog šis pomėgis gerokai tuština piniginę, tačiau patikino, jog šeima nebadauja.

"Investuoju ne visus šeimos pinigus, kaip sakoma, vyras turi turėti "senbernio biudžetą". Žinoma, pradžioje žmona nebuvo labai sužavėta, o ir šiandien jai vienintelei šeimoje tai mažiausiai įdomu. O vaikai taip pat linkę į šią sritį – sūnus įsigijo du senesnius automobiliukus, dukrai patinka senoviniai motoroleriai", – pasakojo mechanikos inžinieriaus specialybę turintis, tačiau tik pastaruosius dvejus metus pagal specialybę dirbantis klaipėdietis.

Arvydas patikino, jog net ir gaunančiam vidutines pajamas žmogui šis pomėgis gali būti prieinamas.

"Aišku, kažkokių kolekcinių egzempliorių neturėsi, bet gali rinktis paprastą modelį, galbūt pradėti nuo senųjų tarybinių mašinų ir neskubant, ketverius penkerius metus iš algos gali gana tvarkingai tokį automobilį restauruotis. Be abejo, tam reikia labai daug kantrybės, turi ir pats po darbo, savaitgaliais sėdėti garaže. Ir tokių entuziastų, kurie iš nulio kažką pasidaro, yra išties nemažai", – pripažino pašnekovas, ir pats įdėjęs nemažai triūso, restauruodamas savąjį kadilaką.

Gaivina tradicijas

Pašnekovas patikino, jog ir "Senų kibirų" klube nariai nerūšiuojami nei pagal automobilių modelius, nei pagal finansus.

"Pas mus nėra ir jokių rinkliavų, nenorime, kad žmones varžytų griežtos taisyklės, įsipareigojimai, kaip kituose klubuose. Nes, be pomėgių, visi turime ir savo darbų, ir reikalų. Svarbiausias klubo tikslas – suvienyti žmones ir atgaivinti senas tradicijas. Juk uostamiestis – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, kuris dar tarybiniais laikais per anuometes Jūros šventes rengdavo senų automobilių parodas: suvažiuodavo pobedos, moskvičiukai, senos volgos. Tačiau ilgainiui ši tradicija užgeso", – apgailestavo Arvydas.

Šiuo metu klubas vien iš Klaipėdos vienija apie 30 žmonių, o per įvairias šventes susirenka po 50–60 automobilių.

Šiemet žygį per Lietuvą surengę ir Jūros šventės šaukliais tapę "Senų kibirų" nariai kitąmet planuoja dar įspūdingesnį reginį – į retro parodą privilioti labai retų, gal net vienintelių Europoje modelių automobilių.

Pašnekovas prisiminęs šypsojosi, jog į Jūros šventės žygį išsiruošę senųjų mašinų entuziastai prisiklausė prognozių, jog neva pusė jų negrįš – tiesiog pakeliui subyrės.

Tačiau Arvydas tikino, jog nė vienos mašinos, nors tarp jų buvo net 1930 m. pagaminta transporto priemonė, savininkas nesusidūrė su rimtesniu, iš rikiuotės išvedusiu gedimu.