Signataras grįžo į Tėvynę po mirties

Tuo metu, kai lietuviai bėga iš tėvynės ieškodami geresnio gyvenimo svetur, karo audrų išblaškytų Lietuvos patriotų palikuonys stengiasi sugrąžinti tėvų palaikus į protėvių žemę. Jau netrukus iškilaus buriuotojo, Klaipėdos geležinkelio ruožo gydytojo, Tilžės akto signataro bei lietuvybės puoselėtojo Valterio Didžio bei jo žmonos palaikai atguls Bitėnų kapinaitėse.

Muziejuje pamatė tėvo parašą

Martyno Jankaus memorialinio muziejaus, esančio Bitėnuose, direktorė Liudvika Burzdžiuvienė teigė, kad V.Didžys bus trečiasis čia palaidotas Tilžės akto signataras. Kapinaitės tampa Mažosios Lietuvos šviesuolių panteonu.

L.Burzdžiuvienė prisiminė, kaip prieš porą metų muziejuje apsilankė sutuoktinių pora iš Australijos. Taisyklinga lietuvių kalba kalbėję žmonės labai domėjosi ekspozicija.

Pamatęs Tilžės akto kopiją vyras bakstelėjo pirštu į vieną parašą ir pasakė, kad tai jo tėvo – V.Didžio parašas. Vyras prisistatė esąs Martynas Didžys.

"Užsirašiau visą šios istorinės asmenybės gyvenimo istoriją. Mums tai buvo tikras atradimas, nes turėjome tik tiek žinių, kad baigiantis karui V.Didžys su šeima pasitraukė į Vokietiją.

Daugiau apie jo likimą nieko nežinojome", – prisiminė muziejaus vadovė.

Iškilaus klaipėdiečio sūnus užsiminė, kad 1977 metais mirusio tėvo palaikai buvo kremuoti, o urna su pelenais laikoma namuose ant židinio atbrailos. L.Burzdžiuvienė pasiūlė juos palaidoti Bitėnuose.

Tąkart buvo sutarta, kad tai būtų puiki amžinojo poilsio vieta abiejų M.Didžio tėvų palaikams.

"Tačiau pusantrų metų buvo tyla. Tik šių metų pavasarį sulaukiau elektroninio laiško iš V.Didžio dukros Evos. Vėliau bendravome ir kitais būdais, – pasakojo muziejaus direktorė. –

Valterio ir Liudvikos Didžių palaikai jau saugomi muziejuje. Rugsėjo 7-ąją vyks jų perlaidojimo ceremonija Bitėnų kapinėse."

Nepatiko santūrus paminklas

Prieš keletą metų L.Burzdžiuvienė bendravo su kito Tilžės akto signataro dukra. Australijoje gyvenanti jo palikuonė norėjo, kad tėvas būtų palaidotas Bitėnuose, tačiau nesutarta dėl paminklo.

Šiose kapinaitėse iškilių asmenybių kapai pažymėti kukliais paminklais, būdingais Mažosios Lietuvos tradicijoms.

Tačiau signataro anūkas architektas suprojektavo didžiulį monumentą, kuris nebūtų derėjęs prie santūrių Bitėnų kapinių antkapių.

"Giminaičiai įsižeidė ir nusprendė palaidoti signatarą kitose kapinėse, kur nebus tokių griežtų reikalavimų. Mano žiniomis, palaikai atgulė kažkuriose mažose Klaipėdos rajono kapinaitėse", – pasakojo L.Burzdžiuvienė.

Atguls greta bendraminčių

V.Didžio vaikai džiaugiasi, kad tėvas bus palaidotas netoli Martyno Jankaus, kuris buvo jam šviesulys ir mokytojas. Šeima yra išsaugojusi ne vieną nuotrauką, kurioje užfiksuoti abu Mažosios Lietuvos šviesuoliai, bendraujantys neformalioje aplinkoje.

Perlaidojimo ceremonijoje žada dalyvauti abu V.Didžio vaikai bei keli vaikaičiai.

Kol kas derinama, kaip vyks šios iškilmės. Manoma, kad Didžių atminimas bus paminėtas liuteroniškoje Vilkiškių bažnyčioje, kur yra puikūs vargonai. Galbūt susirinkusieji išklausys istorikų pranešimo apie šią prieškario Lietuvos asmenybę.

Planuojama eksponuoti išsaugotas šeimos nuotraukas, kuriose užfiksuotos ne tik lietuvybei nusipelnę asmenys, bet ir Mažosios Lietuvos vaizdai.
V.Didžio dukra Eva Aras pasakojo, jog tėvai nebuvo užsiminę apie tai, kad norėtų amžino poilsio atgulti Lietuvoje, bet galbūt tokia mintis jiems buvo atėjusi į galvą, nes prašė kūnus kremuoti.

Lietuvybės neprarado ir už jūrų

Antrą savaitę dabar Lietuvoje viešinti E.Aras buvo vos vienerių, kai 1944 metais šeima iš Klaipėdos į Vokietiją pabėgo nuo vis artėjančio fronto. Po kelerių šioje šalyje praleistų metų Didžiai atsidūrė Australijoje, apsigyveno Melburne.

Nors gyvenimo tėvynėje E.Aras nepamena, tačiau iki šiol puikiai kalba lietuviškai ir didžiuojasi, kad visi trys jos sūnūs moka tėvų kalbą.

"Pamenu savo vaikystę, kieme galėdavome kalbėti bet kuria kalba, o vos peržengę namų slenkstį privalėjome bendrauti tik lietuviškai. Mama Australijos pilietybės taip ir neįgijo, visą gyvenimą gyveno su Lietuvos Respublikos pasu, nors šis dokumentas nuo karo pabaigos nebegaliojo. Tačiau jai tai netrukdė gauti pensiją. Mums Lietuva buvo vienintelė Tėvynė", – pasakojo aktyvi lietuvių bendruomenės Melburne narė E.Aras.

Beje, moteris yra ir Lietuvos, ir Australijos pilietė, visai neseniai ji gavo Lietuvos Respublikos pasą.

"Nesuprantu tų, kurie dabar išvažiuoja iš Lietuvos. Juk iš čia nebetremia į Sibirą. Esu tikra, kad tokiame krašte duonai visada įmanoma užsidirbti. Išvykėliai iš tiesų yra didžiuliai vargšai", – tvirtino lietuvių-anglų kalbų vertėja dirbanti moteris, neretą dieną priversta padėti susikalbėti svetimuose kraštuose į bėdą patekusiems tautiečiams.

Jai Lietuvoje viskas nuostabu. Kalbininkės išsilavinimą turinti E.Aras negaili gražių epitetų Lietuvos gamtai, kiekviename žingsnyje girdimai kalbai, žmonėms.

Mokykloje sužinojo esąs lietuvis

Moteris prisiminė tėvo pasakojimą apie tai, kaip jis palinko į lietuvybę. Iki pradėdamas lankyti mokyklą jis nė nesuvokė, jog yra ne vokietis. Tada jis atkreipė dėmesį, kad jo pavardės šaknis lietuviška, o galūnė suvokietinta.

Tilžės gimnazijoje į draugiją susibūrė grupelė lietuvių kilmės mokinių, ieškojo savo lietuviškų šaknų, mokėsi lietuvių kalbos.

"Net Australijoje sulaukęs pacientų, kurių pavardės bylojo juos kilus iš Mažosios Lietuvos, tėvas reikalaudavo kalbėti lietuviškai, o ne vokiškai. Galiausiai jis taip gerai išmoko lietuvių kalbą, kad mokytojavo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje", – neslėpė pasididžiavimo E.Aras.

Moteris prisimena, kad namuose dažnai buvo minimos Erdmono Simonaičio, Adomo Brako, Martyno Purvino, Jurgio Plonaičio, Jokūbo Stiklioriaus pavardės. Su jais ar jų šeimų nariais V.Didžys susirašinėdavo laiškais, aptarinėdavo Mažosios Lietuvos reikalus ir stengėsi visais įmanomais būdais kelti Mažosios Lietuvos klausimą.

Buvo aistringas buriuotojas

V.Didžys baigė Miuncheno universiteto medicinos fakultetą.

Iki 1939 metų jis dirbo geležinkelio ruožo gydytoju ir buvo Lietuvių gydytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas.

Turgaus gatvėje 1-ame name jis turėjo savo kliniką, kuri hitlerininkams įžengus į Klaipėdą buvo konfiskuota.

Tai buvo nepaprastai veržli asmenybė. Dirbdamas nelengvą gydytojo darbą V.Didžys turėjo nemažai pomėgių ir reiškėsi visuomeninėje veikloje.
1926 metais jis tapo Klaipėdoje įsteigto lietuvių jachtklubo Buriuotojų sporto klubo komodoru. Savo jachta "Rūta" jis yra laimėjęs ne vieną prizą tarptautinėse regatose. Pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje 1938 m. laimėjo buriavimo aukso medalį.

Laimėtos taurės tebesaugomos šeimos narių. Vieną jų dukra padovanojo Lietuvos jūrų muziejui.

V.Didžys Klaipėdoje įsteigė automobilininkų klubą. Jis buvo tapęs Lietuvos automobilių sporto čempionu.

Naciams užgrobus Klaipėdos kraštą, Didžių šeima persikėlė į Kauną, o 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją. Ten 1946 metais V.Didžys tapo atkurtos Mažosios Lietuvos tarybos vicepirmininku, o po metų pasirašė Mažosios Lietuvos lietuvių protestą, kuriuo reikalaujama Karaliaučiaus kraštą prijungti prie Lietuvos.

Australijoje jis rėmė Lietuvių namų Melburne statybą. Su bendraminčiais įsteigė Mažosios Lietuvos bičiulių draugiją, kuri veikė iki 1952 metų.

Faktai ir žinios

1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje susirinkę 53 Mažosios Lietuvos veikėjai įsteigė Prūsų Lietuvos tautinę tarybą, kuri po dviejų savaičių – lapkričio 30 d. – priėmė  "Pareiškimą", vėliau išgarsėjusį Tilžės akto pavadinimu. Jame skelbiama krašto daugumos gyventojų valia: Mažosios Lietuvos prisiglaudimas prie savo tautos kamieno – Didžiosios Lietuvos. Šį aktą pasirašiusieji garbingai pasižadėjo visas jėgas aukoti minėtam tikslui. Tilžėje pasirašytas Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktas šio krašto lietuviams buvo tolygus Lietuvos nepriklausomybės 1918 m. vasario 16 d. aktui. Tilžės aktą pasirašė 24 asmenys.

Bitėnų kapinaitėse yra palaidoti:

Martynas Jankus,
Jonas Vanagaitis,
Vilhelmas Storosta Vydūnas.