Širdis nėra sielos buveinė

– Iš kur turite pomėgį groti?

– Aukštadvaryje, kur augau, Žemės ūkio technikume buvo pučiamųjų orkestras. Ten mane truputį pamokė pūsti. Po metų tėtis, lietuvių kalbos mokytojas, buvo priverstas išsikelti dėl uolių komunistų skundo. Patartas gerų draugų jis išvažiavo į Vilnių, kartu pasiėmė mane, mama su broliu liko Aukštadvaryje. Sostinėje įstojau į muzikos mokyklą. Tėtis buvo labai geras pedagogas, jis taip sugebėdavo su manimi bendrauti, kad nė karto į galvą neatėjo mintis mesti muzikavimą. Man gerai sekėsi, mokytojas labai norėjo, kad stočiau į aukštesniąją muzikos mokyklą, buvo net savo trimitą davęs. Bet aš maniau, kad nesu pakankamai gabus muzikai ir šio kelio nepasirinkau.

– Tėtis buvo jums didžiausias autoritetas?

– Jis tikrai buvo neeilinė asmenybė ir labai drąsus žmogus. Tebebuvau visai nedidelis, kai mums aiškindavo dvi tiesas: vieną – skirtą mokyklai, kitą – savo pačių žinojimui.

100 dienų pūtė į pagalvę

– Ir vis tik grojate iki šiol?

– Gal du dešimtmečius neliečiau instrumento. Atsitiko taip, kad mano įdukra ruošėsi vestuvėms, ir aš sumaniau tokį siurprizą – sugroti jai ta proga. Niekas nežinojo, kad aš kadaise buvau grojęs. Išsitraukiau mamos Kanadoje nupirktą trimitą ir slapta nunešiau meistrui. Jis apžiūrėjo ir pasakė, kad iš to surūdijusio daikto nieko gero nebus, geriau jau pirkti naują. Prisiminiau mamos prašymą neparduoti instrumento, kad tai bus prisiminimas apie ją. Todėl paprašiau meistrą sutaisyti tą patį trimitą. 100 dienų iki vestuvių kiekvieną dieną slapta nešdavausi instrumentą į budėjimus, įremdavau į pagalvę ir pūsdavau vieną natą. Vestuvių dieną mano pagrotas kūrinys tapo gera staigmena. O paskui tapo gaila įdėto triūso. Galiausiai žmona padovanojo man gerą instrumentą. Taip atsitiko, kad dabar kasdien groju bent po 20 minučių. Kartą per savaitę pagroju su muzikos mokytoja Žydre. Neturiu niekam įsipareigojimų kur nors dalyvauti ar ką nors išmokti, todėl tai darau su malonumu ir neskubėdamas. Groju sau, toks yra mano žaidimas.

– Ar kada nors esate išgirdęs priekaištų iš kaimynų?

– Dabar gyvenu sename name storomis sienomis, tikiuosi, kad kaimynai nesikankina. O va, Vilniuje turėjau butą blokiniame name. Kartą pamačiau laiptinėje skelbimą, kuriame mergina ieškojo kambario nuomai ir žadėjo pamokyti groti pianinu. Vakare grįždamas pastebėjau prierašą po juo: "Ačiū, nereikia, mes jau turime trimitininką." Mano kolegos žmonos padovanotą surdiną – įtaisą instrumento garsui slopinti, taip pat juokais įvertino kaip užuominą apie pabodusį grojimą.

– Kokių dar žaidimų turite laisvam laikui praleisti?

– Žaidžiu lauko tenisą. Iki 47-erių mėgau krepšinį, bet kai 30-mečiai jaunuoliai pradėjo man rėkti: "Ei, žioply, ko negrįžti į gynybą", supratau, kad nebegaliu taip bėgti, kaip jie. Tuo metu draugas pakvietė žaisti tenisą. Tai yra nekomandinis žaidimas. Jeigu nebėgsiu ir nemušiu, varžovas tik džiaugsis. Labai estetiškas žaidimas.

– Ar tai jau visi jūsų pomėgiai?

– Mano didžioji aistra – Lietuvos ir pasaulio istorija. Turiu gražią biblioteką, užsisakau prenumeruojamus leidinius, perku monografijas. Prieš savaitę važiavome į kelionę po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis Baltarusijoje. Pats džiaugiuosi, kad visą autobusą aprūpinau tokia literatūra, kad visi bendrakeleiviai sukišę nosis skaitė. Kai grįždami įvažiavome į Lietuvą, aiškiai supratau, kaip džiaugiuosi, kad esame kitoje sienos su kaimynine valstybe pusėje. Kad ir kaip kas kritikuoja Europos Sąjungą, didelė vertybė yra nebebūti toje sistemoje, į kurią buvome jėga įstumti. Man istorija įdomi kaip įrankis suprasti šiuolaikinę visuomenę. Be istorinio konteksto dabar vykstančių procesų suvokti absoliučiai neįmanoma.

Vizitinė kortelė

Gimė 1957 m. gegužės 6 d.

Mokėsi Aukštadvario, baigė Vilniaus A.Vienuolio vidurinę ir Trečiąją vaikų muzikos mokyklas.

1981 m. baigė Vilniaus universitetą, baigė anesteziologijos ir reanimatologijos internatūrą.

Dirbo Vilniuje Antakalnio ligoninėje, prof. A.J.Marcinkevičiaus širdies chirurgijos klinikoje, drauge su ja persikėlė į Santariškes.

1993 m. pradėjo vadovauti Klaipėdos jūrininkų ligoninės Kardiochirurgijos skyriui.

Stažavosi Vokietijoje, Švedijoje. Žmona Eglė. Turi dukrą ir įdukrą.