Sugrįžimas į istorinę tėvynę

Nuo vaikystės – humanizmo pamokos

– Ar jūsų gimtajame Kreivėnų kaime buvo daug lietuvių?

– Pradžioje mūsų kaime gyveno vien lietuviai, nes Abiejų Respublikų laikais jis priklausė Lietuvai. Be to, ir šiandien visame Punsko krašte daugiausia kalba lietuviškai, nes lenkų čia beveik nėra. Anksčiau gyveno dar ir žydų šeimos, po karo jų neliko. Punskas ir dabar lietuviškiausias kraštas Lenkijoje, mes netgi mažiau sulenkėjome nei kai kurie rajonai Lietuvoje. Pavyzdžiui, net Žemaitijoje vartoja svetimybę "petelnia" (keptuvė – A.D.), pas mus  tokio žodžio neišgirsi.

– Esate gimęs 1937 metais, buvote dar labai mažas, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ar pamenate ką nors iš tų laikų?

– Atsimenu, kai atėjo vokiečiai, nors man buvo vos dveji. Keista, bet tą laiką gerai pamenu. Mano tėvai tuo baisiu metu gelbėjo ir žydus, ir rusus, ir baltarusius, ir net lietuvių partizanus-rezistentus pokariu. Kokias tris savaites tiedu partizanai pas mus gyveno, aš jiems valgyti nešiodavau. Paskui jie slėpėsi Vaičiuliškių kaime, paskui slapstėsi kitur, kol juos kažkas išdavė. Mano tėvas buvo paprastas ūkininkas, politikos neišmanė, tačiau žmogus jam buvo aukščiau visko, šventas dalykas.

Vardas kainavo karjerą

– Punske jūs baigėte lietuvišką mokyklą?

– Taip, lietuvišką, ji gyvuoja ir šiandien.

– Vėliau jūs pats jai vadovavote 6 metus, kas nutiko, kodėl staiga netekote šio posto?

– Buvau baigęs jau tarybinį universitetą, buvau gudrus, jau žinojau, ką reiškia politika, ir viešai balso nekėliau. Įstojau į Lenkijos jungtinę darbininkų partiją, ne todėl, kad tikėjau jų idėjomis ar labai rūpėjo karjera, o todėl, kad suvokiau: jei tokie, kaip aš, vengs prisiimti atsakomybę, valdys jie. Tapau mokyklos direktoriumi, viskas gerai klostėsi, kol gimė dukra.

– Ką lėmė dukros gimimas?

– Mergaitę pavadinome Vaiva. Mūsų valdžia pašiurpo, kad dukros vardas toks lietuviškas. Kaip čia dabar, aš, partijos narys, daviau tokį vardą. Išsikvietė į Saugumo komitetą, reikalavo, kad pakeistume vardą. Ten ginčijausi su jais puspenktos valandos. Ir, kai pamatė, kad manęs neprivers apsigalvoti, pasakė, kad valdžia yra jų ir jie padarys, kaip reikia, vardą pakeis be mano sutikimo. Tada rėžiau, kad tokiu atveju kreipsiuosi į teismą. Jie pasišaipė, esą o teismai gi kieno? Gerai, sakau, darykite, kaip norite, bet aš tuomet turėsiu istorinį dokumentą. Manau, šis mano paskutinis argumentas juos paveikė.

– Ir mergaitė liko Vaiva?

– Taip. O antroji dukra yra Dalia. Čia jau buvo lengviau. Beje, kai atkovojau dukrai lietuvišką vardą, ir kiti lietuviai, palaikydami mus, ėmė savo vaikus krikštyti lietuviškais vardais. Tai buvo 1970 metais. Valdžia dar buvo labai stipri. Šis konfliktas man kainavo Punsko licėjaus direktoriaus pareigas.

Studijos sovietiniame Vilniuje

– Kada pokariu prasidėjo Lenkijos lietuvių kultūrinis pakilimas?

– 1951 metais pas mus įvyko pirmas po karo lietuviškas kultūrinis vakaras. Be to, 1957 metais Punske ir visoje Lenkijoje kūrėsi Lietuvių visuomeninė kultūros draugija. Nors būtent tuo metu krašte buvo uždraustos pamaldos lietuvių kalba, toks buvo vyskupo sprendimas. Jis siekė polonizuoti bažnyčią, nes Dievas esą yra lenkų. Tada visko buvo, vieni protestavo ir nėjo į mišias, kitas neaukojo kunigams, o kiti tapo nuolankiomis avelėmis. Po ilgų kivirčų pavyko išsiderėti, ir vėl lietuvių kalba Punske sugrįžo į bažnyčią.

– Jūs studijavote Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, kaip ir kada ten atsidūrėte?

– Gerai mokiausi ir mane pasiuntė studijuoti į Lietuvą. 1957 metais pirmą kartą atvažiavau į Vilnių. Kaip tada atrodė Lietuvos sostinė? Kur kas skurdesnė nei šiandien. Kitas klausimas, kaip aš jaučiausi tame Vilniuje. Ogi kaip balta varna. Pamenu, nuėjome su draugu vilniečiu į filmą kino teatre "Pergalė". Ten fojė kabėjo CK politbiuro narių portretai. Tada ir klausiu savo draugo, o ką šitie turi bendra su kinematografija? Jis taip persigando, kad vos nesulindo į grindis, liepė man tylėti. Aš, aišku, užsičiaupiau. Tarybų Lietuvos žmonėms neturėjo kilti klausimų, kam reikia tų portretų.

– Studijų laikais jums teko susidurti ir su tarybų Lietuvos milicija, kas tada nutiko?

– Pamenu, vieną vėlyvo rudens vakarą išėjome iš vakarėlio, ir krito pirmasis sniegas. Apėmė džiugi nuotaika, tai aš ant vienos tvoros atbrailos užrašiau: "Kur pažvelgsi – visur balta." Ir iš kažkur atsirado milicininkas. Nesuprantu, ką čia blogo padariau. Ėmė klausinėti, ką čia rašinėju, pasakiau, kad paskaitytų. Ir toliau rašau: "Gal ir saulei kartais šalta." Tada jis čiupo mane už parankės. Dar pasimuisčiau, kad eisiu pats. Jis tik nukirto: "Be kalbų!" Mane įbruko pro čia pat esančius vartus, atidarė duris, o ten – molinė krosnis ir kažkoks murzinas komendantas kuičiasi. Toks komiškas vaizdas. Milicininkas pastūmė mane ir sako, kad štai čia draugas rašinėja ant tvorų blevyzgas. Sakau, kad ne blevyzgas, o revoliucionieriaus Juliaus Janonio eilėraštį užrašiau iš to džiaugsmo, kad ėmė snigti. Man pasiūlė daugiau taip nedaryti, nes parašys rektoriui laišką, ir aš lėksiu iš universiteto. Pasakiau, kad ir aš turiu, kur parašyti. Tada susidomėjo, iš kur esu atvykęs. Pasakiau, kad iš Lenkijos. Tai prilygo bombos sprogimui. Prasidėjo atsiprašinėjimai. Sakau, juk nieko neįvyko. Pamenu, dar pasisiūlė mus parvežti namo. Sakau, nereikia, štai už kalniuko – mūsų bendrabučiai. Tuo viskas ir baigėsi. Paskui paaiškėjo, kad eilėraštį parašiau ant Justo Paleckio rezidencijos tvoros.

– Koks išvykote iš Tarybų Lietuvos?

– Mačiau čia visokių istorijų, todėl išvykau iš Lietuvos "kaustytas". Man gi dėstė marksizmą, džiaugiuosi, jog užteko išminties nediskutuoti su tais dėstytojais. Bet po paskaitų mes rinkdavomės pas kitokius žmones. Pamenu, buvome susirinkę žurnalisto Juozo Keliuočio bute, tada jis uždangstė telefono aparatą ir pasakė, kad mums nereikia mirusių herojų, mums reikia gyvų darbuotojų. Man šie jo žodžiai šventi. Todėl ir stojau į partiją, kad nebūčiau miręs herojus. Suvokiau, kad Lenkijoje revoliucijos nesukelsime, bet reikėjo išlikti. Tą patį sakė ir mano mokytojas Juozas Voina. Kai atėjo vokiečiai, Lenkijoje pradėjo uždarinėti lietuviškas mokyklas, jis nuėjo pas gebickomisarą, kad leistų joms veikti. Komisaras jam pasakė, kad vokiečiai čia tam ir atėjo, kad uždarinėtų mokyklas. Tada mokytojas jo paklausė, kaip mes, lietuviai, tokiu atveju turėtume elgtis? O jis patarė elgtis taip, kad išliktume gyvi. Štai tokių išlikimo pamokų esu gavęs, todėl apgalvodavau kiekvieną žingsnį.

Lietuvybės šviesulys

– Jūs pats Lenkijoje aktyviai įsiliejote į lietuvių kultūrinę veiklą, kuo užsiėmėte?

– Suorganizavau lietuvių tautinių šokių sambūrį. Tautiniai drabužiai ir šokiai tarsi ir nesikirto su lenkiškumu. Tačiau mūsų programas visą laiką reikėjo vežti į Suvalkus patvirtinti. Pradėjome organizuoti Vėlines, kur 14 metų "užšokome" istorijai už akių, nes tuo metu Lietuvoje tai buvo draudžiama šventė. 9 metais anksčiau nei Lietuvoje Punske pradėjo švęsti Motinos dieną. Kalendoriuje ji buvo pažymėta kaip minima šventė, švęsti nedraudė, bet jai mes suteikdavome savo turinį.

– Ar tikėjotės kada sulaukti laisvės?

– Neturėjau tokios vilties, kad pats jos sulauksiu, tačiau labai norėjau, kad laisvės sulauktų anūkai ir jie nebūtų praradę tapatybės.

– Dabar gyvenate Vilniuje?

– Čia apsigyvenome 2009-ųjų gegužę. Tačiau tik žiemojame. Vasaras ir toliau leidžiame savo gimtame krašte. Turime sodybą, grįžtame į Punską, kai sušyla oras.

– Apie ką jūsų naujoji knyga?

– Romanas "Užutėky verda vanduo" – būsimos trilogijos pirmoji knyga. O tas užutėkis yra mano kraštas. Tai grožinis kūrinys, tačiau jį galima traktuoti ir kaip dokumentinį, nes ten mažai išgalvotų dalykų, tik herojai – mano sukurti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1937 m. balandžio 25 d. Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Seinų apskrities Punsko valsčiaus Kreivėnų kaime ūkininko šeimoje.

Baigęs Suvalkų bendrojo lavinimo licėjų, studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą.

Mokytojavo Seinų ir Punsko licėjuose, 6 metus buvo Punsko licėjaus direktorius.

34 metus vadovavo Punsko lietuvių kultūros namų "Jotvos" šokių ansambliui.

Paskelbė straipsnių Lenkijos lietuvių dvisavaitiniame žurnale "Aušra", apie 30 metų buvo jo korektoriumi. Sudarė penkis lietuvių kalbos vadovėlius pagrindinei mokyklai.

Išleido knygas "Žiemkenčių giesmės", "Pelenų žiedai", "Miejsce w sercu" (Lenkijos lietuvių poetų rinktinė), "Užutėky verda vanduo".

Nuo 2015 m. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys.

Su žmona Alicija užaugino dvi dukras – Vaivą ir Dalią.