Šv. Martyno žibintai nušvietė Klaipėdos gatves

Antradienio pavakarę Klaipėdos miestą užtvindė vaikų klegesys ir žiburiai – buvo švenčiama Šv. Martyno diena.

Sudėjo į laužą

Kiek sutemus nuo Jono kalnelio pajudėjo kolona vaikų bei jų tėvelių – vaikai ir vedantieji su žiburiais rankose stebino miestiečius, kuriems iškiliai buvo linkima geros Šv. Martyno dienos.

Paties Martyno su didžiuoju žibintu lydimi mažieji šviesulius nešė senamiesčiu, Manto gatve ir Mažvydo alėja – iki pat Tautinių kultūrų centro. Ten eisenos dalyviai savo atneštus žiburius sudėjo į vieną didelį laužą.

Mažieji klausėsi akordeono muzikos, vaikų choro, buvo pasveikinti ir mažieji Martynai ir Martynos, kurių šventėje dalyvavo net šeši, o vėliau vaišinosi punšu bei Martyno sausainiais.

Šventės organizatorė, Klaipėdos vokiečių bendrijos vadovė akcentavo, kad bendras laužas, simbolizuojantis šviesą, gėrį, dalijimąsį jais, sugalvotas remiantis Šv. Martyno legenda.

Tapo tradicija

Šventės organizatorė pripažįsta, kad šventė tapo jau tradicija – eisena organizuojama jau šeštą kartą.

„Prieš šešis metus nelabai kas žinojo, kas tai per minėjimas“, – pasakojo R. Miuller, pridūrusi, kad dabar skambučiai į jos telefoną su klausimais, ar organizuos eiseną, pasipila jau rugsėjį.

Šventė visiškai nekomercinė, nes pagrindinis tikslas – skleisti šviesą, šilumą ir gėrį. Žinia apie eiseną, anot R. Miuller, geriausiai sklinda iš lūpų į lūpas – gausybė vaikų susirenka iš visos Klaipėdos, kurie kasmet su tėvais pasigamina vis įdomesnių ir gražesnių žibintų. Šiems gaminti Simono Dacho namuose įrengtos dirbtuvėlės.

Šiemetinė eisena neapsiėjo be naujovių – pirmą kartą eiseną lydėjo pats Martynas, kuris prieš išeinant mažiesiems papasakojo ir savo legendą.

Šventė – vokiška

Šv. Martynas buvo buvo kareivių, vargšų ir piemenų globėjas. Legenda byloja, kad Martynas įstojęs į kavaleriją ir tarnavęs Galijoje jodamas žirgu itin prastu oru sutiko sušalusį ir labai pavargusį elgetaujantį žmogų. Šventasis sukūrė laužą ir kardu pusiau padalijo savo apsiaustą, vieną dalį atiduodamas elgetai, kitą pasilikdamas sau.

Ši šventė žinomesnė ir iškilmingai minima vokiškuose kraštuose.

Laužo simbolis atkuriamas ir šioje šventėje – jis simbolizuoja dvasinę šviesą ir šilumą, kuria kasdien reikia dalytis su kitais.