Švytintys vartai į Lietuvą

Didįjį vandenį su krantu susiejantys švyturiai – vieni romantiškiausių, paslapčių ir legendų apgaubtų statinių. Audrų metu jie prabyla paslaptingais garsais, o kasdienybėje traukia minias smalsautojų.

Pasislėpė Juodkrantės miške

Daugybėje užsienio šalių senieji švyturiai ne tik rodo jūrininkams kelią, bet ir išnaudojami kranto žmonių potyriams suvirpinti.

Vienuose jų įrengti brangiai kainuojantys viešbučiai, kur už pirmąją jaunavedžių naktį imamas kelių tūkstančių eurų mokestis.

Kitur veikia muziejai, pasakojantys apie švyturių istoriją, ar tiesiog apžvalgos aikštelės.

Lietuvoje kol kas laisvai aplankyti galima ne jūrinius ir ne pačius aukščiausius švyturius. Bet kuriuo metu įmanoma užkopti į Ventės rago ir Uostadvario mūrų viršų.

Jūriniai švyturiai yra veikiantys, tad lankytojai čia laukiami tik kartą per metus – rugsėjo viduryje, kai minima Švyturių diena.

Daugelis klaipėdiečių mano pažįstantys visus Lietuvos pamario švyturius, bet beveik tiek pat daug jų iš tiesų klysta.

Lietuvos saugios laivybos administracijos Hidrografijos ir navigacinių įrenginių skyriaus vedėjo pavaduotojas Jurijus Gleikinas vadina švyturius vartais į mūsų šalį.

Artėdami laivais prie Lietuvos, jūrininkai pirmiausiai pamato Nidos, toliau jiems kelią rodo Juodkrantės švyturys, kiek toliau – Klaipėdos, o plaukiantiesiems į šiaurę – Šventosios švyturys.

Dažniausiai žmonės būna nieko negirdėję apie Juodkrantės švyturį, nes mažai kas yra jį matę. Mat šis bokštas – miške, vos įvažiavus į miestelį tektų sukti į dešinę jūros link, jis nėra aptvertas ir jame nebudi prižiūrėtojai.

Tai nėra daugeliui įprastas mūrinis, storą kaminą primenantis statinys. Jis yra ažūrinės konstrukcijos, aukštos elektros įtampos stulpą primenanti konstrukcija su būtina įranga jo viršuje.

Kaip ir į bet kurį kitą, į Juodkrantės švyturį įkopti bet kas negali, priėjimas prie kopėčių yra užrakintas, o jame įrengta signalizacija iškart praneša apie bandymą brautis.

Ketino klaidinti priešus

Kiekvienas švyturys šviečia skirtingai, kiekvienas jų turi savo šviesos kodą, panašų į morzės abėcėlę.

Pavyzdžiui, Šventąją jūrininkai atpažįsta iš trijų trumpų ir vieno ilgo blyksnio. Baltijos jūros pakrantėje besikartojančių šių kodų nėra.

Klaipėdos ir Juodkrantės šviesos kodai mažai tesiskiria.

Sovietmečiu būta planų karo atveju Juodkrantės švyturį panaudoti klaidinant priešų laivus. Uostamiesčio spindulys būtų užgesintas, tikėtasi, jog priešai apsiriks ir įklimps Kuršių nerijos pakrantės smėlyje.

Nidos ir Juodkrantės švyturiai skleidžia signalą ir į Baltijos jūrą, ir į Kuršių marias.

39 metrų aukščio Šventosios švyturys – metalo konstrukcija su apžvalgos aikštele viršuje bei būtina šiam įrenginiui technika patalpoje.

Ne vienas, įlipęs į šį švyturį, tvirtino, kad kopiant jo kopėtėlėmis gaunama kur kas daugiau adrenalino, nei Klaipėdos švyturyje.

Vėjas, neaprėpiami toliai ir aukščio baimė sukuria sunkiai nusakomą jausmą, kurio lipant vidiniais uostamiesčio švyturio laiptais neįmanoma pajusti.

Vis dar padeda orientuotis

Klaipėdos švyturys ne tik skleidžia šviesos spindulį, bet ir sudaro tam tikrą įplaukos į uosto vartus sistemą.

Naftos bazėje yra dar vienas ženklas, vadinamas Klaipėdos įplaukos pirminiu. Spindulys tarp abiejų šių įrenginių sudaro farvaterio liniją, kurios laikydamiesi laivai gali saugiai įplaukti į uostą.

Ši linija vadinama vedline.

"Švyturiai ne tik šviečia, jie yra ištisi įrenginių kompleksai. Nors kartais sakoma, kad šiuolaikiniai laivai yra aprūpinti nauja navigacine įranga, iš vokiečių laivavedžių esu girdėjęs, kad mūsų švyturiai puikiai rodo kelią, pamatę juos jūrininkai nesunkiai susigaudo, kur yra", – pasakojo J.Gleikinas.

Visi jūriniai Lietuvos švyturiai laukia netrukus juose atsirasiančių naujovių.

Praėjusiais metais Susisiekimo ministerija skyrė nemažai pinigų atgyvenusioms švyturių lempoms pakeisti į LED apšvietimo sistemas.

Jas tieks estų kompanija, kurios gaminiai kokybe prilygsta Skandinavijos šalių gamintojų įrangai ir yra net geresni jau vien todėl, kad kur kas ilgiau negenda.

Jau šiemet švyturiuose nebeliks besisukančių dalių, apkrautų galingais optiniais įrenginiais.

Įdiegus šias naujoves palengvės ir švyturių prižiūrėtojų darbas. Visas sistemas galima bus stebėti, kompiuteriu prisijungus prie monitoringo centro.

"Nidos, Juodkrantės ir Šventosios švyturiuose paliksime senąsias sistemas su kalnų krištolo optika, kaip rezervines. Kai senieji įrenginiai bus tiek atgyvenę, kad net atsarginiam atvejui nebetiks, juos laikysime toje pačioje vietoje, kaip muziejinius eksponatus", – pasakojo Hidrografijos ir navigacinių įrenginių skyriaus vedėjas Viktoras Liulys.

Dabar elektros energijos tiekimo sutrikimų atvejui Klaipėdoje yra dešimt akumuliatorių, o netrukus, kai senoji lempinė švyturių sistema bus pakeista LED žibintais, pakaks dviejų akumuliatorių.

Neatsisveikino su jūra

Filmų prisižiūrėję žmonės mano, kad švyturys yra tik bokštas, kurio viršuje šviečia stipri lempa.

Iš tiesų, tai – visas ūkis: ne tik pats bokštas, bet ir pagalbiniai pastatai, teritorija.

Klaipėdoje ir Šventojoje prižiūrėtojai budi visą parą.

Nidoje naktį prižiūrėti švyturius nebūtina, todėl ten pamaina trunka pusę dienos.

Nidos švyturį jau daug metų prižiūri sutuoktiniai Irena ir Anatolijus Aleksandrovai. Pora gyvena netoliese, švyturys yra tapęs jų gyvenimo dalimi ir namais.

"Prižiūrėtojai nebūtinai turi būti vienišiai ar turintys ypatingų žinių. Reikia truputį išmanyti techniką, elektrą, bet svarbiausia – kad būtų gero, sugyvenamo būdo ir galėtų dirbti savarankiškai", – pasakojo J.Gleikinas.

Klaipėdietis Algirdas Piera 17 metų dirbo Klaipėdos švyturyje, per tą laiką daug kartų keitėsi jo pareigų pavadinimas, kol galiausiai jis tapo vyriausiuoju techniku.

"Ko gero, pačius ryškiausius išgyvenimus patyriau per uraganą, pavadintą Anatolijumi. Turėjau budėti viršuje. Mačiau visą jūros siautėjimą, bangos siekė septynių metrų aukštį, gražu buvo tik pažiūrėti iš tolo. Švyturys traškėjo, braškėjo ir net lingavo, bet ne tai buvo baisiausia. Visas švyturys gaudė, vėjas sudarė tokias žemo dažnio bangas, kurios siaubingai veikia žmogaus psichiką. Anksčiau nieko panašaus nebuvau patyręs. Atrodė, kad prarandu orientaciją. Teko skaityti, kad kažkada ketinta sukurti tokių bangų ginklą", – dalijosi įspūdžiais A.Piera.

Dar viena ypatinga situacija buvo vieną audringą 2011 m. vėlaus rudens naktį, kai įvyko gedimas. Teko bandyti remontuoti sugedusį švyturį, galiausiai buvo įjungtas avarinis švyturys ir akumuliatoriai.

A.Pierai su žmona teko švyturyje kartą sutikti Naujuosius metus.

Senam jūrininkui, baigusiam 35 metų karjerą laivuose, darbas švyturyje buvo savotiškas ryšys su jūra.

1994 m. remontuojant Klaipėdos švyturį, tvarkyta ir jo aplinka. Kasinėdami vyrai rado įdomių XX a. pradžios bei pokario daiktų ir net šulinį, pilną sprogmenų. Tiesa, jį teko užkasti. Iš šio šulinio į švyturį vanduo atitekėdavo švininiais vamzdžiais.