T.Jankauskas: „Darbas komandoje – lyg smėlio dėžėje“

Kasė duobes ir durpes, nešiojo dėžes – pradėjęs nuo žemiausios grandies, laikui bėgant, Tadas Jankauskas tapo bendrovės „Avitelos prekyba“ generaliniu direktoriumi. Jis įsitikinęs, kad kiekvienas darbas yra savaip žavus, bet tik nuo žmogaus priklauso, kaip pats jį vertinsi.

Pilį statyti – kartu

– Vadovaujate beveik 200 darbuotojų. Ar tam turi reikšmės kolektyvo dydis?

– Skiriasi principai. Kuo didesnis kolektyvas, tuo daugiau sistemos. Kai dirbi kelių žmonių kolektyve, su kiekvienu gali pabendrauti asmeniškai, išsakyti savo lūkesčius, realiai matyti, kokiu krūviu jis dirba. Kai dirbi su 200 darbuotojų, apie juos sprendi pagal arčiausiai manęs dirbančios vadovų komandos atsiliepimus.

– Kam reikia žinoti darbuotojų lūkesčius, juk pakanka tik duoti nurodymus?

– Dirbau skirtingose įmonėse, kur darbuotojas buvo vertinamas ir kur tam neteikiamas dėmesys. Skirtumas akivaizdus. Mūsų įmonėje darbuotojai vertinami. Darbą komandoje galima palyginti su smėlio dėže. Jei nesmagu joje žaisti, tai geriau eiti į kitą. O jei smagu, tai galioja tam tikros taisyklės: nesimėtyti smėliu, vienu metu visiems kartu statyti pilį. Kai su darbuotoju randi sąlyčio taškus, būna lengviau siekti bendro tikslo.

– Šios įmonės vadovu tapote prieš kelis mėnesius. Ar tai buvo tikslingas siekis?

– Nuo 13 metų vasaromis dirbdavau įvairius darbus. Pats turi daug ką išbandyti, kad nebijotum darbo ir suprastum, kaip būna sunku kai kuriems žmonėms. Studijų laikais užsidirbti važiavau į užsienį, kad pats galėčiau stotis ant kojų. Teko dirbti paprastu darbininku, paskui tapau komandos vadovu. Dar studijuodamas dirbau įvairiose kompanijose. Kur dirbau, buvo tik laiko klausimas, kada pakilsiu karjeros laiptais. Iki šiol vadovavau ne vienam didesniam ar mažesniam kolektyvui. Paskui buvau įkūręs savo šeimyninį verslą, kurį vėliau pardaviau.

Verslininkas – pykčio objektas

– Kodėl būdavo tik laiko klausimas, kada tapsite vadovu?

– Kur beateidavau, stengdavausi dirbti kaip galima geriau ir greičiau. Darydavau ne tik tai, kas liepta. Stengdavausi žiūrėti toliau į ateitį, plačiau ir iš visų pusių. Stengdavausi ne šiaip sau, o vedamas vidinio noro. Vadovai pastebėdavo šias mano savybes.

– Kokių dar savybių reikia geram vadovui?

– Būtina nuolat tobulėti, nes visada gali atsirasti galinčių tave pakeisti. Reikalingas užsispyrimas, sveikos ambicijos, atidumas darant savo darbą. Svarbiausia išlikti teisingam prieš save ir kitą žmogų, nes vadovo sprendimai ne visada būna lengvi, ypač kai tenka ką nors atleisti. Vadovui taip pat labai svarbu mokėti bendrauti, tuomet lengviau išsakyti savo lūkesčius. Turi būti ne tik sąžiningas, bet ir nuoširdus.

– Kurti savo verslą dažniausiai nusprendžiama padirbėjus kitiems. Kodėl jūs pasielgėte atvirkščiai?

– Visada traukia sritis, kurios nesi išbandęs. Pabandęs supratau, kad Lietuvoje nėra taip smagu būti verslininku, kaip man iki tol atrodė. Šiandien požiūris į verslininką Lietuvoje nėra teigiamas. Vakarų šalyse verslininkas yra žmogus, kuriantis darbo vietas, mokantis mokesčius. Jis yra gerbiamas, ypač Vokietijoje. Pas mus nuo sovietinių laikų gajus požiūris, kad verslininkas nesiskiria nuo spekulianto. Jei tau sekasi, žmonės pavydi ir linki blogo, o jei nesiseka – džiaugiasi. Valstybės požiūris taip pat nėra teigiamas.

Iš kitos pusės pajutau, kad dar nesu pribrendęs savo verslui. Bet dabar man lengviau dirbti, nes žinau, kaip būna atsidūrus darbdavio vietoje.

Komandos žmogus

– Kodėl pasirinkote studijuoti vadybą?

– Norėjau pasirinkti socialinius mokslus, domino psichologija. Bet kai stojau, populiaresnės buvo vadybos ir ekonomikos specialybės, garantavusios didesnę sėkmę. Nors vadyba negali išsiversti be psichologijos. Esu komunikabilus, komandos žmogus, kuriam sekasi burti kitus. Psichologija labiau siejosi su individualisto darbu, tad pasirinkau komandinio darbo kelią.

– Kaune pragyvenote nemažai laiko. Kodėl grįžote į Klaipėdą?

– Pagrindinė priežastis – tėvai. Nė vieno iš mūsų su žmona tėvai negyvena Kaune. Gimus vaikams, pajutome, kad šalia trūksta artimų žmonių. Tuomet didelio skirtumo nebuvo, ar ieškoti darbo Kaune, ar Klaipėdoje. Nusprendėme, kad dabar pats tinkamiausias laikas pokyčiams. Tėvai šalia, dažniau mato anūkus, o prireikus galime vieni kitiems padėti. Jei ne tėvai, tikrai nebūtume grįžę į Klaipėdą. Kaune išgyvenome 10 metų, tad nebuvo lengva apsispręsti.

– O šeimoje kas labiau vadovauja?

– Sunku vienareikšmiai atsakyti. Tam tikrais atvejais šeimoje būnu gana kategoriškas. Nuo protėvių laikų jaučiu pareigą pasirūpinti šeima ir apginti ją nuo išorės veiksnių. Nors šeimos gerove rūpinamės abudu. Žmona yra dvasinių vertybių puoselėtoja, šeimos židinio kurstytoja. Ji humanitarė, baigusi filosofiją, tad mes vienas kitą puikiai papildome.

– Kaunas turbūt yra jūsų meilės miestas?

– Taip, Kaune, studentų bendrabutyje, susipažinau su būsima žmona. Patys geriausi prisiminimai iš gyvenimo bendrabutyje. Pavasarį baigiau magistrantūros studijas, o rudenį, rugsėjo 8-ąją, per Marijos gimtadienį, susituokėme. Esame katalikai, tad tuokėmės bažnyčioje.

– Esate praktikuojantis katalikas?

– Į bažnyčią vaikštau ne tik per šventes. Kai jaučiu poreikį, po darbų užsuku į mišias. Pasikraunu gerų emocijų ir išvalau sielą nuo blogų minčių, prastų emocijų ar kasdienių pagundų. Bet į bažnyčią einu ne tik tada, kai būna blogai.

Motociklu – po Lietuvą

– Kaip atsipalaiduojate po darbų?

– Mėgstu pažinti Lietuvą. Niekada neturėjome tiek pinigų, kad ilgesniam laikui galėtume išvažiuoti kur nors toliau, o kelių dienų poilsis svetur sukelia didesnį stresą, nei duoda naudos. Norint pažinti šalį, žmones, kultūrą, ten reikia pabūti bent kelis mėnesius.

Lietuvoje, kur nėra kalbos barjero, žavi tas nuolatinis žmonių, tarmių, papročių ir valgių pažinimas. Kai gyvenome Kaune, labai daug keliavome po Dzūkiją ir Suvalkiją, o grįžę į Klaipėdą stengiamės daugiau pavažinėti po buvusį kuršių kraštą, Mažąją Lietuvą, Žemaitiją. Kelionės motociklu tas išvykas paversdavo dar įdomesnes. Nors gimus dukrai, žmona įteigė, kad kuriam laikui dėl saugumo turėčiau pamiršti šį pomėgį. Bet, tikiuosi, vėliau vėl keliausiu motociklu.

– Koks jūsų gyvenimo moto?

– Elkis su kitais taip, kaip norėtumei, kad elgtųsi su tavimi. Turi būti nuoširdus. Stengiuosi pasitikėti žmonėmis. Nors yra tekę nudegti. Tad dabar, susipažinęs su žmogumi, įspėju: „Jūs turite 100 proc. mano pasitikėjimą, bet galite jį išbarstyti“. Kartais iš to nuoširdumo kyla impulsyvus pyktis, bet nelaikau akmens užantyje. Atvirumas ir nevyniojimas į vatą išeina tik į naudą, jei žmogus to nepriima labai asmeniškai. Nemadinga būti nuoširdžiam? Gal, bet nejau dabar madų vaikysiesi?

Vizitinė kortelė

Gimė 1982 m. liepos 1-ąją Klaipėdoje.

2000 m. baigė Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnaziją.

2005 m. Vytauto Didžiojo universitete baigė vadybos bakalauro studijas.

2007 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune baigė marketingo ir tarptautinės komercijos magistrantūros studijas.

Šiuo metu įstojo į ISM vadovų magistrantūros studijas

2001–2002 m. – Kauno ekonomistų klubo narys.

Nuo 2003 m. keliose Kauno prekybinėse bei paslaugų kompanijose pirmus kelis metus dirbo vadybininku, vėliau – padalinių vadovu.

2010 m. pradžioje grįžo į Klaipėdą ir dirbo „Avitelos prekybos“ personalo ir mažmeninio tinklo vadovu.

Nuo 2011 rugsėjo „Avitelos prekybos“ generalinis direktorius, valdybos narys.

Su žmona Aiste augina 4 metų sūnų Kajų ir 2 metų dukrą Kamilę.