Trenerė nebijo laužyti įkyrėjusių stereotipų

Uostamiesčio moterų numylėtinė, trenerė Ligita Fontaine-Švanienė laužo nusistovėjusius stereotipus apie sveiką gyvenseną ir išvaizdą. Anot jos, liekna moteris nebūtinai yra graži, nes tie patys kilogramai skirtinguose kūnuose gali atrodyti labai skirtingai.

Nuo būrelio iki studijos

– Vedate grupines treniruotes. Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?

– Sportuoti pradėjau būdama dvylikos, nuo to laiko išbandžiau daug skirtingų šakų, kol apsistojau prie tos srities, kurią galima suderinti su muzika. Sportas dabar ant bangos, klubų tik daugėja, bet aš nemėgstu masiškumo, todėl grupinės treniruotės man tobulai tinka.

– Panašu, kad patinka ir kitiems. Pernai pasiekėte savo asmeninę pergalę – įkūrėte nuosavą sveikatingumo studiją "Fit and Flex".

– Padarėme tai kartu su partnere Jolita. Dirbdamos privačiuose sporto klubuose subūrėme savo žmonių grupes, todėl mums kilo idėja sukurti ką nors savo. Rizikingas žingsnis, bet esu dėkinga savo vyrui Algimantui už paskatinimą ir pagalbą. Nors grupiniai užsiėmimai tarp moterų populiaresni, studija nėra skirta vien tik joms. Kviečiame prisijungti ir vyrus, nes treniruotės – gana stiprios. Prieš porą metų vyrai dar tik nedrąsiai prisijungdavo, nes, matyt, atrodė nevyriška, o dabar pabando ir pakeičia nuomonę. Ateina ir daug sportininkų, ekstremalų, kurie siekia ne raumeninės masės, o didinti ištvermę. Įdomu stebėti lyčių konkurenciją. Kolegė organizuoja ramesnius, tempimui, kvėpavimui, raumenų atpalaidavimui skirtus užsiėmimus, o aš vedu jėgos, ištvermės treniruotes, su iššūkiais, "TRX" diržais, kai apkraunami visi raumenys. Pastebiu, kad dėl sėdimo darbo vis daugiau žmonių skundžiasi nugaros problemomis, todėl su jais tenka padirbėti atskirai.

– Kuo ši sveikatingumo studija skiriasi nuo įprasto sporto klubo?

– Mes orientuojamės į mažas sportuojančiųjų grupes, skirdami didelę meilę ir dėmesį kiekvienam klientui. Organizuojame užklasinę veiklą, žygius, treniruotes gryname ore, išbandome daug naujų sporto šakų, rengiame seminarus. Tai jau tapo bendruomene. Trenere dirbu devynerius metus, tačiau nesustoju mokytis. Fitneso sritis be galo plati – kasmet dalyvauju bent penkiuose, dažniausiai užsieniečių rengiamuose seminaruose. Kita vertus, lygiai taip pat, kaip ir mokytojo profesijai, čia reikalingas pašaukimas.

"Žaliavalgių mada slopsta"

– Ar sudarinėjate ir mitybos planus?

– Tam būtina aukšta kvalifikacija, ką daugelis kolegų ignoruoja. Pagal visus teisinius reikalavimus legaliai tuo užsiimti negalime, todėl tik konsultuojame ir dalijamės patarimais iš savo patirties. Visada prieš ką nors rekomenduodama išbandau pati. Pastarąjį kartą laikiausi populiariosios ketogeninės, tai yra mažai angliavandenių turinčios dietos, kurios 70 proc. mitybos sudaro riebalinis maistas, po 15 proc. – baltymai ir angliavandeniai. Svoris krinta išties greitai, bet dėl didelio fizinio krūvio man trūko energijos. Kai kurioms klientėms ši dieta prigijo. Man asmeniškai labiausiai tinka iškrovos diena, kai geriu tik vandenį, kefyrą. Neslėpsiu, turiu silpnybę saldumynams, bet dabar intensyviai ieškau sveikuoliškų desertų. Kiekvieną savaitę išbandau vis po kokį naują receptą. Ir pati nustebau, kad iš riešutų galima tiek visko pagaminti. Neseniai dariau veganišką pyragą iš datulių, riešutų, kokosų pieno ir agavų sirupo. Valgydamas jauti, kad tai gerosios kalorijos ir daug "nesukirsi", nes riebalai labai sotūs.

– Galbūt atsisakėte ir mėsos patiekalų?

– Man mėsa netrukdo gyventi. Nemanau, kad tapčiau sveikesnė nevalgydama vištienos ar žuvų. Priešingai. Ši vegetarų, veganų mada po truputį gęsta. Savaitgaliais su vyru leidžiame sau atsipalaiduoti: ir cepelinų valgome, ir vyno išgeriame. Nesu abstinentė. Treneris – irgi žmogus. Aišku, kartais pagalvoju, galbūt geriau atrodyčiau, jei visiškai uždrausčiau sau saldumynus.

Australiškų vestuvių ypatumai

– Ar ir laisvalaikis toks pat aktyvus, kaip ir darbas?

– Su vyru gyvename labai intensyviai. Per sportą mes ir susipažinome – ieškojau jėgos aitvarų instruktoriaus norėdama išmokti aitvaruoti, taip pažįstami mus suvedė. Turime daug bendrų užsiėmimų, visa sporto įranga jau netelpa garaže. Snieglentės, aitvarai, dviračiai, riedučiai, ko ten tik nėra. Taip pat bėgiojame krosus, žaidžiame tinklinį. Algimantas aitvarauja jau dešimtmetį, vis bandau įkalbėti jį tapti instruktoriumi.

– Ar vyras užsuka į jūsų treniruotes?

– Dabar jau ateina. Treniruoklių salė, matyt, ne jam. Aš ir pati bandžiau prisijaukinti treniruoklius, bet supratome, mums reikia daugiau judesio, kad kiekviena treniruotė būtų skirtinga ir originali. Didiname ne raumenų jėgą, o laviname ištvermę. Žinoma, kiekvienam savo – jei žmogus nori pabūti su savimi, renkasi treniruoklius, jei reikia kompanijos ir motyvacijos, ateina į grupinius užsiėmimus. Tiesa ta, kad dažniausiai visos moterys nori numesti svorio ir tik vienas procentas – priaugti. Bet liekna dar nereiškia graži. Tas pats kūnas sportuojančio ir nesportuojančio žmogaus gali atrodyti labai skirtingai. Plonoms užtenka stiprinti kūną, ryškinti ir dailinti formas.

– Kiek ilgiausiai pati esate ištvėrusi be sporto?

– Gal tris savaites, kai keliavome po Australiją. Tai, ko gero, tolimiausia mūsų su vyrų aplankyta pasaulio vieta. Draugas vedė australę, todėl važiavome švęsti vestuvių. Palyginti su lietuviškomis puotomis, australiškos vestuvės ramesnės, su vakariene, šampanu ir ilgomis kalbomis, kurių pas mus paprastai nebūna. Svilino beveik 40-ies laipsnių karštis, graži gamta, daug įspūdžių. Žygiuodami į vieną kalną matėme kengūras, bet mažąsias – valabius. Šiuos Naujuosius sutikome Maroke, plaukiojome banglentėmis. Ten šis sportas labai pigus. Veikiausiai buvo ne sezonas, ne per daug karšta. Vietiniams 20 laipsnių atrodo šalta, bet mums – pats tas. Dabar galvojame apie ilgesnę kelionę į Havajus, Ameriką. Tai dar viena mano svajonė. Šiaip labai mylime ir savo kraštą, čia tikrai yra ką veikti, jei išnaudoji vėją ir bangas.

Be Šerloko – nė žingsnio

– Fontaine – skamba prancūziškai. Kokia jūsų pavardės istorija?

– Esu tikra klaipėdietė, tačiau iš tėvuko pusės proseneliai buvo vokiečiai. Tiksliau, prosenelis lyg ir austras, o prosenelė – rusė. Mūsų šeima prijaučianti vokiškai kultūrai, baigiau vokiečių mokyklą Klaipėdoje, ir šią kalbą mokėjau, tik primiršau.

– Esate gyvūnų mylėtoja. Ar šunelis Šerlokas irgi sportuoja su jumis?

– Planavome suburti grupę su šuniukais. Netgi gvildename šunų fitneso idėją, bet turbūt būtų patogiau su augintiniais sportuoti lauke. Kai pamačiau mūsų Lietuvos taksiukų gerbėją Skaivą, susiviliojau. Tai šiurkščiaplaukis triušinis taksas, medžioklinis. Laukiau Šerloko apie metus, nes šie šunys labai reti, ne bet kam ir atiduoda, vyksta apklausos. Šerlokas yra Lietuvos jaunimo čempionas. Didžiausias jo pasiekimas sporto srityje – trečia vieta "Linksmųjų pėdučių" bėgime. Pasirodo, turime stiprią ir ištvermingą širdį. Šerlokui ketveri metukai, yra labai aktyvus, kai važiuojame dviračiais ramiai krepšyje nesėdi, nori bėgti šalia. O tai visiems sukelia juoką, trumpos jo kojytės gailiai atrodo. Šunų mokyklėlėse išmoko disciplinos ir komandų, bet būna, dar pasireiškia ir "taksiški" niuansai –  mėgsta paženklinti patalpas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1989 m. spalio 20 d.

Mokėsi Hermano Zudermano gimnazijoje.

Klaipėdos universitete baigė kūno kultūros ir sporto pedagogiką.

Tobulina žinias dalyvaudama įvairiuose seminaruose ir tarptautiniuose kursuose.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių