V. Lekevičius kriminalisto dienos nešvenčia

Kriminalistų dienos išvakarėse kalbinamas Vacys Lekevičius prisipažįsta: nors su policija nebeturi nieko bendra jau ne vienus metus, širdyje vis dar yra policininkas. Šio vyro patirtis unikali – jam teko pabūti abiejose barikadų pusėse. Policijos komisaras ragavo ir kalinio duonos.

Savo priešo nebuvo sutikęs

– Kaip tapote policininku? Juk jaunystėje buvote "Atlanto" žaidėjas?

– Baigiau žaisti futbolą, tuometis Marijampolės milicijos viršininkas Petras Valiukas pakvietė į šį miestą ir pasiūlė darbą. Įstojau į Kauno milicijos mokyklą ir tapau jaunesniuoju kriminalinės milicijos inspektoriumi. Ten jaučiausi esantis tikru kriminalistu, mane vertino už fizinę jėgą, būdą. Buvome lyg vienas kumštis, dirbome ir šventėme drauge. Paskui man pasiūlė pasirinkti darbą Vilniuje arba Klaipėdoje. Maniau, kad uostamiestyje tapsiu savas. Mane pervedė į tuometį 3-iąjį policijos komisariatą. Tada smulkių nusikaltimų bylomis buvome užversti, vos spėjome atsirašinėti, jei ką pagaudavome, tai vos ne atsitiktinai. Labai greitai pajutau, kad savu manęs nelaiko. Kai 1991 m. buvo sukurta greitojo reagavimo rinktinė "Aras", man pasiūlė tapti Klaipėdos "Aro" viršininko pavaduotoju.

– Tai buvo nepriklausomybės pradžia, kai Lietuvoje siautėjo banditai.

– "Aras" tapo kriminalinės policijos smogiamąja jėga. Mes patys negalėjome griebtis jokių veiksmų, kriminalistai turėjo derinti su Vilniumi kiekvieną mūsų dalyvavimą jų rengiamose operacijose. Tapau vadu ir man pasidarė gėda, kad gaunu atlyginimą nieko neveikdamas. Tuo metu vyko žudynės, sprogdinimai, nesąžininga privatizacija, milžiniško masto kontrabanda. Kai mus iškviesdavo atlikti kratos ar sulaikyti kokių banditų, rasdavome net dulkes nuvalytas. Visa informacija nutekėdavo, ką nors sulaikyti buvo be šansų. Pamenu, sulaikėme vieną Sigito Gaidjurgio parankinį, įkišome į mašiną, tas šaukia: "Ką jūs darot?! Viskas sutarta! Jums galas!" Kitą dieną toks banditas jau vaikšto mieste su mėlyne po akimi ir juokiasi. Jie visi buvo oficialiai ieškomi, bet turėjo užtarėjų tarp uniformuotųjų. Juk tada negimė nė viena rimta byla. Tai manyje užaugino didelę neapykantą neteisybei. Pradėjau improvizuoti, lindau, kur nereikia. Išprovokuodavome muštynes, sulaikydavome banditus, iškrėsdavome barus.

– Ar teko akis į akį susidurti su S.Gaidjurgiu?

– Apie S.Gaidjurgį buvo sukurtos legendos, atrodė, kad jis – nenugalimas. Nors buvome policijos padalinys, normalios S.Gaidjurgio nuotraukos nematėme, išdalijo kažkokias pilkas, kurioje žmogaus neįmanoma atpažinti. Pats jo ieškojau, bet neradau. Kartą buvo masinė operacija, turėjome šturmuoti prie kanalo pastatytą jo sodybą. Žinojau, kad ten nieko nerasime. Savo vyrams pasakiau, kad šturmas bus rimtas, viduje gali būti ginkluotų žmonių. Įsiveržėme, šaudėme. S.Gaidjurgis vėliau guodėsi, kad ariečiai jo brangius daiktus suvarpė kulkomis. Ne paslaptis, kad buvo paskirta suma už mano nušovimą. Mane jie gerai pažinojo, nes kareiviai eidavo kaukėti, o aš – atviru veidu.

– Kaip sumanėte įkurti saugos tarnybą?

– Banditų skriaudžiami žmonės prašydavo gelbėti. Taip pradėjau siųsti karius saugoti žmonių nuo jų. Buvau trečiasis Lietuvoje gavęs licenciją saugos bendrovei steigti. Vadinomės policijos sporto klubu "Aras". Tada suklydau, reikėjo viską daryti ne toje pačioje "Aro" būstinėje, o išsinuomoti kokią patalpą gretimame bendrabutyje. Prasidėjo neapykanta tų, iš kurių atėmiau lengvą duoną.

Kalino su greta žmogžudžių

– Vieną dieną iš gerai žinomo ir gerbiamo "Aro" vado tapote nusikaltėliu. Kaip tai atsitiko?

– Viename dideliame šalies dienraštyje išėjo straipsnis, kuriame buvau pavaizduotas visą miestą apglėbusiu monstru. Prieš tai kalbėjausi su žurnalistu ir negalėjau suprasti, kodėl jis nežiūri į akis, kodėl neišleidžia cigaretės iš rankų. Vėliau sužinojau, kad už šį darbą buvo sumokėta 80 tūkst. dolerių. Netrukus, 1995-ųjų pačioje pabaigoje, mane suėmė. Kaltino, kad reketavau, vežiau į mišką, laužiau kaulus, vos ne žudžiau. Bet mano sąžinė rami, nesu padaręs nieko panašaus. Tada kažkam reikėjo, kad manęs neliktų. Aš kai kam atėmiau vieną pagrindinių pasipelnymo šaltinių – Tarptautinės perkėlos apsaugą. Esu tikras, mane įkišo už grotų todėl, kad kažkam sutrukdžiau pelnytis. Teisme liko kaltinimai tik tarnybinių įgaliojimų viršijimu – kad supainiojau tiesiogines pareigas su privačiu verslu. O juk to verslo pinigais buvo remiamas policijos sporto klubas. Mūsų sportininkai laimėdavo, buvo puikiai aprengti.

– Kažkas prieš jus liudijo?

– "Mukrano" perkėloje įkūrėme apsaugą, kad ten baigtųsi vagystės ir reketas, o galiausiai patys apsaugininkai pradėjo vogti. Nuvažiavau pas vieną jų į kaimą ir radau garažą, prikrautą pavogtų daiktų – dešrų, likerio, sūrių. Viską grąžinome, bet tai atsisuko prieš mane. Vagys teisme liudijo, kad aš pas juos neteisėtai atlikau kratą. Jiems prokurorai aiškiai pasakė: jei nekalbės prieš mane, sės už vagystę. Nors tai buvo netiesa, koks kontrabandininkas pasakys, kad buvo apvogtas?

– Kokia buvo jūsų reakcija, kai sužinojote apie kaltinimus?

– Negalėjau patikėti. Kai užsegė antrankius, realiai supratau, kad tai – ne juokai. Reikėjo blaiviai galvoti ir nepalūžti, bet taip tik pasakyti lengva. Pradžioje, atrodė, kad aš niekada neišeisiu iš kalėjimo. Laikė Lukiškėse, vaikščiojau tais pačiais koridoriais, kaip iki gyvos galvos nuteisti žmogžudžiai. Iki teismo dvejus metus buvau laikomas kalėjime. Kad būtų bent kiek lengviau, teko imituoti, kad susirgau tuberkulioze, tada patekau į įkalinimo įstaigos ligoninę. Namo grįžau po pustrečių metų.

– Kaip ištvėrėte tą pažeminimą?

– Pusantrų metų buvau laikomas drėgnoje pusrūsio vienutėje, kur net saulės nemačiau. Neleido pasimatyti su artimaisiais, perduoti man rūbų. Turėjau tik tuos drabužius, kuriais vilkėjau sulaikomas. Kiekvieną dieną teko kovoti už išlikimą. Buvo man į kamerą įkėlę tokį dieduką, tikėjosi, kad jam išsipasakosiu. Supratau, kokia yra jo užduotis. Baigėsi tuo, kad vėliau aš jam padėjau išleisti eilėraščių knygą. Pirmą kartą su žmona pasimačiau gal po aštuonių mėnesių. Pradžioje, kol maniau, kad mane ilgai laikys už grotų, pasakiau žmonai, kad nelauktų, tvarkytųsi savo gyvenimą ir dėl manęs nesikankintų. Kartą nėjau net į pasimatymą, liepiau jai važiuoti namo ir mane pamiršti.

Padėjo išlikti ištikimybė

– Kaip šį laiką išgyveno jūsų žmona?

– Jai teko labai daug išbandymų. Bet Dainora – tvirta moteris. Ji netikėjo pareigūnų kalbomis apie būrius meilužių, užkastus milijonus, teiginius, neva aš vos ne žudikas. Jai teko iškęsti nesuvokiamą spaudimą ir ne tik iš pareigūnų. Banditai kartą ją parke baisiai iškoneveikė ir pasakė, kad išprievartaus, buvo ir kitokių bauginimų. Porą metų ji vaikščiojo su apsauga ir su dviem mažais vaikais gyveno už 400 litų per mėnesį. Dainora žinojo, kad aš ne toks, tikėjo manimi ir, aišku, mylėjo. Ji mane labai palaikė ir psichologiškai, o kai leido, atveždavo maisto. Tuo metu ji dar karšino mano pasiligojusią močiutę.

– Kaip pasisuko jūsų gyvenimas grįžus į laisvę?

– Grįžau sverdamas 148 kilogramus, buvau užsiauginęs raumenis, sportavau stengdamasis nepalūžti. Laisvėje laukė nauji iššūkiai. Buvo grėsmė, kad su manimi bus susidorota, kurį laiką nuomojausi butą Palangoje. Paskui viskas aprimo, grįžau į Klaipėdą. Buvo daug darbo – kėliau futbolą, tapau treneriu, darbavausi, bet jau be policijos. Dabar esu "Atlanto" futbolo klubo generalinis direktorius, dirbu saugos tarnyboje "Argus". Va ir viskas.

– Esate pagarsėjęs, kaip karšto būdo ir turintis sunkią ranką žmogus. Ar po visų šių peripetijų teko dar kada pamojuoti kumščiu?

– Būna. Svarbiausia, kad aš nekaltas, bet vis užkliūvu. Prieš kelerius metus užėjau į Naujojo turgaus žuvų paviljoną, žiūriu, kažkokie du apgirtę jauni vyrai ima, ką nori, mano pažįstamo žmonai už užpakalio čiupinėja. Ta vargšė perbalusi iš baimės net sustingo. Paklausiau, ar juos pažįsta. Kai sužinojau, kad – svetimi, ėmiausi auklėti. Negaliu pakęsti, kai moteris skriaudžia. Tie šoko ant manęs, užvanojau abiem. Pradžioje bijojau sužeisti, delnais, kaip vaikus mušiau. Kai pradėjo dužti vitrinos, o žmonės išsilakstė, likau vienas, bet suraičiau juos. Pasirodo, Kauno kamuoliniai bandė čia savo valdžią rodyti. Jau po dienos visos vitrinos buvo įstiklintos, manęs tik paklausė, ar neturiu kam pretenzijų.

Kaime miega ramiausiai

– O kaip galima apibūdinti jūsų pareigas kaimo turizmo sodyboje "Rūgpienių kaimas"?

– Tai yra mūsų šeimos verslas. Mane užauginusi močiutė paliko sodybą Usėnų kaime. Žmona buvo ten sukūrusi labai gražią sodybą, bet tolokai, todėl ją pardavėme ir nusipirkome sklypą atkampioje vietoje už Kvietinių, kur buvo tik smėlynas ir užliejamos pievos. Pastatėme pirtelę, sodybą, žmonėms patiko ši vieta. Dabar tai – Dainoros verslas, aš nesikišu. Man tai – vieta, kur atsigaunu. Ten – mano šunys, kiti gyvūnai. Ten miegu kaip kūdikis.

– Kiek turite šunų? Ir kam tie gyvūnai?

– Dabar turiu šešis, vis kas nors nori atsikratyti, o aš priglaudžiu. Mylimiausias – Rikis. Kai jį visai mažiuką parnešiau, žmona iškėlė ultimatumą: ji arba šuo. Paprašiau, kad nepyktų, ir pasirinkau Rikį. Žmona protinga, neįsižeidė. Du šunys gyvena mieste, kiti – kaime. Kartą, kai atsivežiau miestiečius į Rūgpienius, sodyboje gyvenantys juos užpuolė, o mano miestinukai, nors namie vienas kito nemėgsta, susivienijo prieš kaimiečius. Tada išliejau nemažai kraujo, kol juos atskyriau. Auginame visokių rūšių vištų, elnių, avių, vietnamietiškų kiaulių, du ponius, žemaituką ir didelį žirgą, vardu Aras. Šeimininkas jį jau ketino į mėsos kombinatą vežti, nes tik vieną akį turi, atpirkau už du tūkstančius. Dabar kaip mustangas laisvas apie sodybą vaikštinėja visų džiaugsmui.

– Jūsų gyvenimas labai spalvingas. Kada buvote laimingiausias?

– Gal kai buvome jauni, kai vaikai augo. Ir dabar esu laimingas. Va, jei dar pavyktų tvarką futbole įvesti, daugiau gyvenime nieko nenorėčiau.

Vizitinė kortelė

Gimė 1963 m. birželio 26 d. Rusnėje.

1976 m. Rusnės vidurinėje mokykloje baigė 8 klases.

1979 m. – Kauno 49-ąją profesinę technikos mokyklą, įgijo šaltkalvio-montuotojo specialybę.

1983 m. tapo TSRS tautų spartakiados futbolo varžybų čempionu. Suteiktas TSRS sporto meistro vardas.

1990 m. neakivaizdžiai baigė Kauno policijos mokyklą.

1991 m. pradėjo dirbti Klaipėdos 3-iojo policijos komisariato operatyviniu įgaliotiniu.

1993 m. įkūrė policijos sporto klubą "Aras".

2011 m. tapo vyriausiu žaidėju, kada nors žaidusiu Lietuvos futbolo A lygoje.

Daug kartų su "Atlanto" komanda, būdamas vyriausiuoju treneriu, generaliniu direktoriumi, tapo Lietuvos čempionatų prizininku, dukart Lietuvos taurės laimėtoju.

Vedęs, žmona – Dainora, turi sūnus Kazimierą ir Arną bei dukras – Robertą ir Almą.