V. Lupeika: esu vienišas vilkas

Mažo žmogaus tragedija

– Oficialioje jūsų biografijoje rašoma, kad gimėte Mažeikių rajone?

– Iš tiesų tai aš gimiau Vilniuje, o krikštytas esu Šv. Onos bažnyčioje. Vilniuje tuo metu bankininkystę ir finansus studijavo mano mama, o tėtis dirbo geležinkelininku. Tačiau neilgai trukus Lietuvoje prasidėjo karo veiksmai, ir mano tėveliai, kurie abu buvo kilę iš Mažeikių rajono, grįžo į savo tėviškę.

– Kaip jūsų tėvų šeimai pavyko išgyventi karą?

– Tėtis vėl dirbo geležinkelininku. Gyvenome, kaip visi. Baigiantis karui, 1944-ųjų pabaigoje, gimė broliukas Juozas. Baisiausia dar laukė ateityje. Greitai Lietuvą užplūdo Raudonoji armija, prasidėjo dar viena okupacija. Mūsų šeima atsidūrė tremiamųjų sąrašuose.

– Buvote ištremti?

– Blogiau. Mama, gimdydama broliuką, užsikrėtė sepsiu. Bevežant mus į geležinkelio stotį, kiek man pasakojo tetos, mano mama mirė. Tuomet man buvo 4 metai, o broliui – 3 mėnesiai. Tada tėvą vis tiek įgrūdo į tremiamųjų vagoną, o mamą išvežė į kapus. Mūsų su broliu per stebuklą nelietė. Mane priglobė vieni giminaičiai, broliuką – kiti, mes augome atskirai. Mano tėčiui pasisekė, kai jis grįžo, susirado mane ir netrukus jis vedė antrą kartą.

– Ką tėtis pasakojo apie tremtį?

– Tėvukas kasė Belomoro kanalą Karelijoje. Tada iš ten nedaug tremtinių sugrįžo. Šaltis, badas ir mirtys. Mano tėtis buvo pramokęs taisyti batus. Tad jam sekėsi kiek lengviau. Tačiau pamenu, jis Belomoro kanalą prilygino gintaro inkliuzams. Nusilpusius ar darbo vietoje mirusius žmones tiesiog užpildavo cementu. Ten, pasak mano tėvuko, yra daugybės žmonių kapas.

Geresnio gyvenimo – į Klaipėdą

– Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Kai tėvas grįžo iš tremties, Lietuvoje vyko pats kolektyvizacijos įkarštis. Nepritekliai, badas ir skurdas, iš žmonių viskas atimta ir sunešta į kolūkius. Kokia ta mano vaikystė? Tada tėvui už darbadienius kolūkyje nieko nemokėjo, kartais įpildavo kokią saują dirsių. Naujoje tėvo šeimoje vienas po kito gimė vaikai, atsirado daug burnų, tai mane, kaip vyriausią, buvau gal jau trylikos, pabaigusį Pikelių septynmetę mokyklą, tėvas sumanė išvežti į Klaipėdą. Galvojo, kad ten bus lengviau gyventi. Nesmerkiu aš jo dėl to sprendimo. Taip tada reikėjo.

– Kokia buvo pradžia naujoje vietoje?

– Apsigyvenau pas tokius tėvo pažįstamus, jie gyveno šalia tuo metu veikusio celiuliozės fabriko, ten, kur dabar yra kolegijos pastatas, anksčiau stovėjo daugybė nedidelių namukų. Buvo sutarta, kad jiems pagelbėsiu, už tai gausiu maisto ir nakvynę. Mano naujas globėjas dirbo žuvų bazėje, o jo žmona – taros kombinate kalė dėžes silkėms ir menkėms. Dirbau už ją, taigi teko kalti tas dėžes. Buvo toks laikas, kad žmonės stengdavosi iš darbo ką nors parsinešti namo, nes maisto trūko ir mieste. Tą mano globėją kartą sugavo vagiant dėžę silkių. Pasodino į kalėjimą. Ir prasidėjo jo žmonos nuopuolis. Pas ją ėmė rinktis neaiškūs tipai, jie kartu gerdavo. O kur taurelė, ten ir meilė. Todėl man vietos tuose namuose nebeliko, turėjau kraustytis į malkinę kieme. Ten praleidau ir žiemą. O šaltis kaustė net iki 25 laipsnių. Pamenu, tomis naktimis rietuvės malkų pokšėdavo nuo speigo. Labiausiai gaila man buvo tos šeimos mergaitės, ji buvo jaunesnė už mane, labai kentėjo vaikas, matydama, kaip šeima žlunga.

– O kas paskui?

– Paskui palikau tą malkinę ir išėjau į gatvę. Buvo pavasaris. Leisdavau naktis ant suoliuko. O kai labai lydavo, glausdavausi P.Cvirkos gatvėje buvusiame viešajame tualete. Valgydavau morkas ir griežčius iš priemiesčio daržų išsirovęs. Būdavau, kai po kelias dienas netekdavo pavalgyti.

Valkatų gaujos nesuviliojo

– Tuo metu benamiai vaikai mieste turbūt buvo kasdienybė?

– Tokių, kaip aš, 1954-aisiais Klaipėdos gatvėmis klaidžiojo ne vienas. Kas be tėvų po karo liko, kas išmestas iš kokios profesinės mokyklos. O manęs mokytis dar nepriėmė, nes neturėjau 14 metų. Taigi tie mažieji valkatos būrėsi po 3–5 ar į didesnes gaujas ir slankiojo po gatves. Vogė, plėšikavo, valkatavo. Dabar labai džiaugiuosi, kad man užteko proto su jais nesusidėti. Aš buvau labiau vienišius, vienišas vilkas. Bjaurūs laikai buvo.

– Kaip pavyko išsikapstyti ir tos, regis, beviltiškos gyvenimo klampynės?

– Tada mane pastebėjo toks vietinis vokietis, memelenderis. Jis už Trinyčių, dabar jį vadina Malūno, tvenkinio statėsi namą ir jam reikėjo pagalbininko. Dirbau pas jį ir gyvenau. Pats šeimininkas gamino maistą. Labai geras žmogus buvo. Pamenu, jam šulinį iškasiau. Ir dabar dar tas šulinys tebėra. Tik juo, aišku, niekas nebesinaudoja. Taip atsirado gyvenimo prošvaistė.

Pasaulis – ne be gerų žmonių

– Bet jūs ir ten nepasilikote?

– Namą vokietis pabaigė, nusprendžiau iš ten išeiti. Ir vėl atsidūriau gatvėje. Bet man pavyko įsidarbinti elektriko mokiniu. Dirbau su vokiečiais Martinu, Robertu, Heinzu. Jie išmokė manęs darbo kultūros ir tvarkos, išmokė tausoti ir tvarkingai prilaikyti darbo instrumentus. Dar nebuvau gavęs pirmos algos, gyventi neturėjau kur. Greitai aptikau naujai statomą didžiulį pastatą S.Daukanto ir Sodų gatvių kampe. Jis buvo apstatytas mediniais pastoliais, kuriais užsiropšdavau į trečią aukštą, jis jau buvo nutinkuotas iš vidaus, įrengti radiatoriai, įjungtas šildymas, kad tas tinkas džiūtų. Ten leisdavau naktis. Po kokios savaitės mane aptiko namo sargas.

Aš gavau lovą, uždirbdavau 23,5 rublio, nebereikėjo slankioti gatvėmis, ieškant, kur pernakvoti.

– Išmetė lauk?

– Keisčiausia, ne. Jis mane nusivedė į katilinę, pasidalijo maistu. Ten nakvojau kelias naktis. Tada sargas pasakė meistrui, kad štai jūsų darbuotojas neturi, kur gyventi ir miega statybvietėje. Meistras mane nusivedė į partijos ir komjaunimo komitetą, į vieną pastatų Vilties gatvėje, kur dabar yra prokuratūra. Ten paaiškino mano bėdą. Kažkoks instruktorius trumpai pakalbėjęs telefonu, pasakė, kad viską sutvarkys. Tą pačią popietę mane nuvedė į bendrabutį, kur apsigyvenau kambaryje su dar trimis kambario bičiuliais. Neįsivaizduojate, kokia tai buvo laimė. Aš gavau lovą, uždirbdavau 23,5 rublio, nebereikėjo slankioti gatvėmis, ieškant, kur pernakvoti. Taip pamažu stojausi ant kojų.