V. Tarasovas: patinka tokia vasara

Palaužė dukrelės laiškas

– Anksčiau kategoriškai pasisakydavote prieš šunis. Kaip taip atsitiko, kad dabar net pats mieste vedžiojate augintinį?

– Nenorėjau, kad namie būtų šuo dėl jo priežiūros, dėl galimos netvarkos. Neleidau Violetai, kad ji iš Vilniaus parsivežtų net savo augintinio. Keletą metų mūsų mažoji dukrelė Gabrielė geidė keturkojo draugo. Vis pavykdavo išsisukti. Bet kai laiške Kalėdų Seneliui paprašė šuniuko, suspaudė širdį. Ir vieną sekmadienio rytą, kai nuotaika po vakarykštės šventės buvo pakylėta, pasakiau, kaip toje "bavarų" dainoje: "Dabar arba niekados." Juolab kad žiauriai šuns norėjo visos trys dailiosios lyties atstovės. Teko pasiduoti. Buvau nusprendęs, kad įsigysime šuniuką, kuris užaugs didelis. Neįsivaizduoju savęs, dramblio, vedžiojant kokį nors jorkšyro terjerą su kaspinėliu. Per vieną dieną internete radome, kas parduoda Labradoro retriverio veislės šuniukus. Kalytė Dora buvo paskutinė – devinta vadoje, kiek šviesesnė nė broliukai ir sesutės. Su Violeta labai ankstų Kalėdų rytą išvažiavome pirkti. Pabudusi ir pamačiusi papuoštą šuniuką, Gabrielė patyrė šoką. Negalėdama patikėti, ką mato, stovėjo suakmenėjusi, negalėdama pratarti nė žodžio.

– Tai jūsų pirmasis ir vienintelis augintis?

– Vaikystėje turėjau šunį – mišrūną, panašų į skaliką. Jis mirė nuo maro. Man, tuomet trečiokui, buvo didelis smūgis. Daugiau nenorėjau jokio augintinio, nenorėjau, kad vėl prie ko nors prisirisčiau.

– Gal kitokių gyvių norėtumėte laikyti?

– Jei leistume, Gabrielė norėtų bute turėti visą zoologijos sodą. Ir triušiukų, ir jūros kiaulyčių, ir paukščiukų. Ko jau ko, bet paukščių bute niekada gyvenime nebus. Paukštis man – šlykščiausias sutvėrimas, negaliu į juos net pažiūrėti. Ir stebiuosi tais, kurie drįsta sparnuotį paimti į rankas. Įsitikinau, kad mane kankina ornitofobija – paukščių baimė. Kažkada seniai pro langą į kambarį įskrido žvirblis. Puoliau slėptis po antklode. Buvau po ja, kol paukščiuką išvarė. Išlindau visas suprakaitavęs. Ir šiandien šiurpas nukrečia, kai šalia praskrenda žuvėdra. "Reikalų" turiu ir sode, nes jame apsilanko gandrai. Kai privažiuoju prie sodo namelio, apsidairau, ar vaikštinėja mūsų kieme. Kai pradėjau domėtis, pasirodo, ornitofobija kankina nemažai žmonių.

Patinka vėsi vasara

– Gimei gražiu metų laiku – gegužės 17 dieną.

– Pasisekė. Kiekvienais metais gimtadienį švenčiu Mažojo Kaimelio sode prie Dangės. Draugai po žiemos būna pasiilgę šilumos, todėl noriai renkasi. Kepame šašlykus, linksminamės.

– Kaip su žmona Violeta ir dukromis leidžiate vasarą, kuri šįmet erzina savo vėsa?

– Man tai – vasara, nedejuoju. Žmonai vilnietei – nelabai. Man patinka toks oras, kai yra apie 20 laipsnių šilumos. Kai tik būnu prie jūros, nors ir apsiniaukę, įlendu į bangas. Taip pat buvome pakviesti į Italiją, kur praleidome daugiau kaip savaitę. Šventėme brolio vestuvių 15 metų sukaktuves. Ir ne tik. Daug keliavome – visos išvykos buvo sustyguotos nuo A iki Ž. Jei į tą šalį nuvyktų gerbiamas Ramūnas Karbauskis su sveikatos ministru Aurelijumi Veryga, jie ten tikriausiai išprotėtų. Pavyzdžiui, užėjome į parduotuvę alaus nusipirkti, pardavėja paklausė: "Jums čia butelius atkimšti?" Vaikšto žmonės su alumi, ir niekas nedaro iš to problemos. Nemačiau nė vieno įkaušusio piliečio. Mūsų valstybėje dėl tų draudimų – visiškas durnių laivas. Su broliu juokavome, kad būsime Lietuvoje priversti elgtis kaip jaunystėje, kai į kokakolos buteliukus pildavome "Starką". Be to, šiuo metu su Violeta dainuojame Šventojoje, dar ugdome jaunąsias dainininkes. Žodžiu, vasarą deriname malonumus su darbais.

Aukščiausias šalies muzikantas

– Jūsų ūgis – kone du metrai. Gal esate aukščiausias Lietuvos atlikėjas?

– Mano ūgis – 192 cm. O aukščiausias? Gali būti. Vienas iš aukštesnių atlikėjų yra nebent Saulius Prūsaitis. Dažnai tarp kolegų Lietuvoje jaučiuosi it milžinas. Tačiau tas jausmas dingdavo, kai patekdavau į krepšininkų būrį.

– Kokios buvo jūsų perspektyvos krepšinyje?

– Didelių nebuvo. Į Krepšinio mokyklą pasibeldžiau per vėlai – būdamas septintokas. Kieme žaisdamas su mėgėjais buvau kietas, tačiau patekęs į bendraamžių krepšininkų būrį supratau, koks mano lygis. Lyg tyčia mano vienmečių komanda buvo stipriausia Lietuvoje. Joje žaidė vėliau žinomais krepšininkais tapę Osvaldas Kurauskas, Vaidas Pažemeckas, Mindaugas Bugys, Vaidotas Platūkis. Dar mūsų ekipoje žaisdavo Arvydas Macijauskas, Donatas Zavackas, Mindaugas Mockus. Žodžiu, patekau į tokį būrį, kur vienas už kitą buvo geresni. Jei rimtai – studijavau Menų fakultete, todėl gyvenimo nė nemaniau sieti su sportu.

– Ar pastaruoju metu galima jus išvysti krepšinio aikštelėje?

– Nuo praėjusių metų, kai patyriau traumą, krepšinio nebežaidžiu. Tačiau sporto neužmiršau – penkis kartus per savaitę plušu klube, kasdien nubėgu po 4,5 kilometro. Sveriu 110 kg. Jaučiuosi puikiai. Na, norėčiau būti 5 kg lengvesnis, bet ne daugiau. Kad raumenynas nesumenktų.

– Dainininkas, krepšininkas, sporto mėgėjas. Gal dar turite kitokių, mums nežinomų pomėgių?

– Vienu metu rinkau sportinius marškinėlius. Buvau gavęs originalius marškinėlius iš A.Macijausko. Vėliau iš kitų krepšininkų. Kartą Čikagoje užsukau į firminę parduotuvę įsigyti garsių NBA žvaigždžių marškinėlių. Pardavėjas, pamatęs mano degančias akis, paklausė, iš kur aš. Kai atsakiau, kad iš Lietuvos – jis nė nemirktelėjęs išvardijo mūsų dievus – Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį, Žydrūną Ilgauską. Šie lietuviai buvo tikrieji mūsų valstybės ambasadoriai pasaulyje. Laimė, kad "bavarus" Amerikoje lydėjęs kelionės organizatorius perspėjo, jog nepirkčiau visų marškinėlių toje parduotuvėje. Mat kituose prekybos taškuose, kur vyko išpardavimas, jie buvo trigubai pigesni. Dabar, kai praėjo tas pomėgis ir išdalijau beveik visus marškinėlius, sūnėnas dar laukia, kada jam padovanosiu Michaelo Jordano 23-iuoju numeriu pažymėtą aprangą.