Vos už 7 kilometrų nuo Juodkrantės - visiškas antikurortas

Dėl kosminių kainų Kuršių Neriją pradedantys lenkti ramaus poilsio gerbėjai ieško alternatyvų šiapus marių. Juodkrantę ir Dreverną skiria tik 7 kilometrų marių ruožas. Tačiau Juodkrantėje klesti „lovų“ nuoma, o štai Drevernoje nerasi ne tik kur pernakvoti, bet ir rūkytos žuvies prekyviečių.

DELFI domėjosi žvejų kaimo gyvenimu ir vietos žmonių išskirtinumu.

Vietinių būdą iliustruoja ankstyvo pavasario įvykis, kurį čia vis dar prisimena: keturračiu atvykėliai nutarė palakstyti ledu, bet grįždami įsmuko į vandenį. Paprašyti padėti, dreverniškiai net į kalbas nesileido. Motociklas mirko vandeny.

Laimei, atvykėliai Drevernoje turėjo pažįstamą. Jis su vienu pašnekėjo, su kitu. Kadangi pagalbos prašė savas, vyrai nutarė pagelbėti. Ramiai suplanavo, kaip viską darys, kas ką pasiims, nuvažiavo prie marių pasižiūrėti, kaip galima prieiti ir pradėjo darbą: lynais užkabino, traktoriumi tempė - teko išsimaudyti ir lediniame vandenyje.

Paskui žvejai pasakojo matę, kai atvažiavo tas keturratis. Nors jau buvo prašilę, vienas nulipo ant ledo, koja padaužė ir nutarė, kad laikys. Atsisėdo ir nurūko ledu. Kaip ir buvo galima tikėtis, grįždami įsmuko į vandenį.

„Žvejai muselininkai labai gerai sako: reikia mokėti skaityti upę. Koks dugnas, kaip sūkuriuojasi vanduo. Panašiai ir čia. Gamta diktuoja savo. Drevernoje amžini skersvėjai, ties mariomis yra sūkuringa vieta ir jei per ledą eini į Juodkrantę - saugokis, toje vietoje jis visada plonesnis“, - DELFI sakė miestelyje gyvenanti Valentina Žigienė.

Vietiniai tuos dalykus žino. Ir kai atvažiuoja žmonės, kurie, galima sakyti, nesiskaito su gamta, labai pasitiki savimi - gauna atgal.

„Suprantu vietinius, kurie nepuola atvykėliams padėti. Jeigu jie nekreipia dėmesio į žvejus, maždaug: „jūs čia sėdėkit, žvejokit, o mes „kieti“ rūkstam ledu į marias“, kodėl paskui reikia padėti viską žinantiems?“, - nesistebi etnografiniam J. Gižo sodybos muziejui vadovaujanti Valentina.

Taigi, reikia mokėti skaityti ne tik upę, bet ir šio krašto žmones.

„Jeigu turi kažkokį reikalą į žmogų - kreipiesi. Jei sako, kad pagalvos - palik jį ramybėje, tegu pagalvoja. Jei pasakė: „ne“ - jis savo nepakeis. Tačiau jei pasakė: „taip“ - gali nebesirūpinti, daryti savo darbus, nes sutartu metu ateis, laiku bus prie tavo durų ir laiku padarys, ką pažadėjo“, - patyrė prieš kelerius metus Drevernoje apsigyvenusi V. Žigienė.

Vokiška tvarka

Čia - buvusi Prūsijos teritorija su amžina kova tarp lietuvių ir vokiečių. „Kiek teko kalbėti su istorikais, kad ir kaip lietuvninikais vadinami vietiniai kovojo su vokietinimu, vokiška tvarka čia liko. Žmonės buvo ir yra labai tvarkingi, darbštūs ir viską planuojantys“, - sakė V. Žigienė.

Muzikologas Viktoras Januškevičius, Drevernoje pabendravęs su paštininke, kultūros darbuotoja ir muziejaus pagalbininke, pastebėjo, kuo čionykštės skiriasi nuo aukštaičių: „Mačiau tris skirtingas moteris, tačiau jas jungia ta pati tonacija - jos nekoketuoja ir nesimaivo“.

„Jeigu eini į darbą ir sutinki vietinį žmogų, kuris tave pašnekina - nesvarbu, kad esi susitaręs skambinti ar kilo gaisras - turi skirti jam dėmesio. Nes žmogus sustojo, vadinasi nori tau kažką pasakyti ar pasiklausti. Kitąsyk ir pusvalandį prašnekame. O jei žmogus nugirsta, kad kaime kažkur laidotuvės - susistabdys, paklaus, ar ką žinai, ką darom, kokios pagalbos reikia. Žodžiu, jie su savo emocijomis tau į akis nelenda, bet jei yra reikalas - kaip mat susitelkia“, - pastebi naujakurė.

Žvejų kaimas

Dreverna nuo seno žinoma kaip žvejų kaimas. Dirbamos ir gyvenamos žemės pelkėtoje vietovėje buvo labai nedaug, todėl vietiniams ją reikėjo atsikovoti iš vandens.

Kai pastatė prieplauką, kuri dabar vadinama uosteliu, liovėsi potvyniai, o iki to laiko pavasarį viskas plaukdavo.

Palyginti su ankstesniais laikais dabar Dreverna - apmirusi. Sovietmečiu čia veikė žvejų ūkis. Kuršių mariose vyko pramoninė žvejyba, žmonės augino žąsis.

Dar anksčiau, kas išgalėjo turėti medinę valtį, taip pat vertėsi žvejyba. Netoli buvo žuvų turgus, į kurį Vilhelmo kanalu ir upėmis atplaukdavo prekeiviai. Į bažnyčią Priekulėje dreverniškiai taip pat plaukdavo valtimis.

Dabar didesnė dalis Drevernos gyventojų - vyresnio amžiaus žmonės. Vasarą judėjimo daugiau: suvažiuoja vietinių vaikai, atostogoms grįžta anksčiau čia gyvenę vokiškos kilmės žmonės, į specialų uostą didesnių miestų gyventojai vasarai susiveža jachtas, vyksta jėgos aitvarų stovyklos.

Miestelyje dar likusi pagrindinė mokykla, vaikų darželis, yra kultūros centras, biblioteka, muziejus. Apylinkėse nemažai žemių supirkęs stambus ūkininkas, kuris augina ankstyvąsias bulves, tad dalis drėverniškių dirba pas jį.

Slepiasi išvarginti viešumos

V. Žigienė Dreverną vadina dar neatrasta. Tačiau ji nuo seno traukia menininkus, ypač tapytojus. Sako, tarp repeticijų čia niekam nematant mėgsta pažvejoti ir Klaipėdos muzikinio teatro orkestro dirigentas ir kiti viešumos išvarginti žmonės.

Paklausta, kodėl Drevernoje daug tuščių namų ir butų, tačiau neįmanoma rasti nuomojamų ir kodėl, skirtingai nuo Kuršių Nerijos, šiame Klaipėdos rajono miestelyje neplėtojamas turizmas, Valentina užsiminė apie čia planuojamus atidaryti svečių namus. Situacija po truputį keičiasi. Keistųsi ir greičiau, jei ne biurokratiniai trukdžiai.

Netoli etnografinės J. Gižo sodybos gyvenanti moteris moka rūkyti žuvį, turi didžiulę verandą ir Juodkrantės pavyzdžiu norėtų prekiauti žuvimi. Tačiau, pasirodo, viskas kur kas sudėtingiau, nei atrodė: jai reikia perdarinėti namo planą, kad dalis būtų pripažinta komercinės paskirties, už tai mokėti didžiulius pinigus. Atrodo, numos į tai ranka ir nieko nebedarys.

„Muziejui būtų labai gerai, kad šalia atsirastų tokia vieta. Nes dabar atvažiuoja žmonės į Dreverną, pasivaikšto, paklausia, kur galėtų nusipirkti žuvies ar prisėsti išgerti kavos. Jei tokia vieta atsirastų, žmonės ilgiau čia užsibūtų. Tačiau kol kas keliaujantys pamariu visų pirma aplanko mus ir jau paskui važiuoja toliau, nes prasideda restoranėliai, kur galima papietauti, viešbutukai“, - pasakojo etnografinės sodybos muziejaus vadovė.

Ieško senų valčių

Svarstydama, kiek ilgai Dreverna išsaugos autentišką atokaus prūsų žvejų kaimo vaizdą, V. Žigienė sakė, jog tai priklausys nuo vietos žmonių ir kiek jie pasiduos modernizacijai.

„Žinoma, reikia sutvarkyti vejas, takus, gal prisodinti šiam kraštui būdingų augalų. Bet jei pristatysim vėtrungių, bus tas pats, kaip Juodkrantėje ir Nidoje, kurios jau seniai apsistatė vėtrungėmis. Todėl dabar ieškom senų valčių, kurių žmonės dar turi ir statysim prie muziejaus vietoje sukiužusios. Galvojam, kad šalia tiktų ir šiam kraštui būdingi venteriniai tinklai, su kuriais vietiniai dar ir dabar žvejoja“, - sakė prieš trejus metus Drevernos gyventoja tapusi Valentina.