Žurnalistas ir fotografas tris dešimtmečius Klaipėdoje suka spaustuvės verslą

Klaipėdietis žurnalistas ir fotografas Saulius Jokužys jau trečią dešimtmetį suka spaustuvės verslą, kurio sėkmės garantas – ne tik intuityvios įžvalgos, drąsios investicijos, pagarba darbuotojams, bet ir morali verslo filosofija.

Leidyba – tarsi teatras

Pasak S.Jokužio, leidyba – ne visai tipiškas verslas, nes jame labai daug kūrybinių elementų, tai nėra automatizuota lustinių laikrodžių gamyba gražioje Tailando Karalystėje.

"Čia kaip teatre, nes vyksta labai daug premjerų. Tai – nauji leidiniai, juos kuriant dalyvauja dailininkai, dizaineriai, technologai, korektoriai, spaudėjai, logistai. Turbūt niekada nebūčiau kūręs spaustuvės, jei nebūčiau turėjęs labai svarbios gyvenimo universiteto patirties kūrybiniame kolektyve – tiek "Lietuvos žvejo", tiek ir "Klaipėdos" redakcijose", – tikino spaustuvininkas.

S.Jokužio teigimu, ten jis susiformavo kaip asmenybė, galiausiai, pažino spaudos kvapą ir išsiugdė didžiulį atsakomybės jausmą.

"Visi suvokiame, kad laikraštis negali neišeiti, nesvarbu, kad tą dieną dirba tik vairuotojas su sargu. Tas darbas mane išmokė vidinės disciplinos, įsipareigojimo, išsiugdžiau atsakomybės jausmą ne tik sau pačiam, bet ir kolegų atžvilgiu. Visa tai atsinešiau į verslą", – pasakojo S.Jokužys.

Pralaužė ledus

S.Jokužio spaustuvė veikia jau 24 metus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tuo metu dienraščio fotožurnalistu dirbęs S.Jokužys teigia pajutęs, kad atsirado spausdinto žodžio poreikis.

Įžvalgos pasirodė turinčios perspektyvą.

"Nebeliko vadinamojo "Glavlito", tai yra institucijos, kuri cenzūravo spausdintą žodį. Juk tarybiniais laikais požiūris į spaustuves buvo labai griežtas, tai buvo karinio lygio objektas, kuris bet kuriuo momentu galėjo tapti propagandos įrankiu, ir to labai bijota", – prisiminė S.Jokužys.

Didelei valstybei tai kėlė tam tikrą pavojų, juk nuo pat spausdinto žodžio atsiradimo esą suvokta, kad spauda daro įtaką žmonių sąmonei.

"O tarybinėje santvarkoje to bijota paniškai, pagalvokite, kas būtų atsitikę, jei laikraščiai vieną dieną būtų atspausdinę visą teisybę apie pačią "teisingiausią" valstybę pasaulyje. Todėl spaustuvės buvo griežtai kontroliuojamos", – teigė S.Jokužys.

Specifinė publika

Kai jau veikė S.Jokužio spaustuvė, pakriko 80 metų Klaipėdoje gyvavusios spaustuvės "Rytas" veikla.

"Kai vyko tie pokyčiai, lūžiai, privatizacijos, subyrėjo įmonė, kuri turėjo milžinišką leidybos patirtį, paruoštus specialistus. Gerai, kad vieni geriausių "Ryto" darbuotojų atėjo pas mus.

Džiaugiuosi, kad ta jų patirtis niekur nedingo, kai kurie įsiliejo į mūsų komandą ir dirba iki šiol", – džiaugėsi S.Jokužys.

Spaustuvėje susibūręs beveik šimto žmonių kolektyvas, kurio pusė dirba daugiau nei 10 metų. S.Jokužys teigia su jais kartu išgyvenęs pakilimų ir nuosmukių. Darbuotojus įmonėje sulaiko ne tik praktiniai dalykai – stabilus darbo užmokestis, socialinės garantijos.

"Spaustuvininkai – specifinė publika, čia nėra ypač didelių algų, nes mūsų produktas – ne naftos krova. Manyčiau, čia dirbantiems žmonėms darbas patinka, jie mėgsta krapštytis su tomis knygomis, tai nėra monotoniškas užsiėmimas", – įsitikinęs S.Jokužys.

Jo spaustuvėje labai daug žmonių dirba šeimomis. Esą, kai darbuotojas įgauna įgūdžių, jis jaučiasi pakankamai ramus ir saugus esamoje darbovietėje. Daug lemia ir žmonių tarpusavio santykiai įmonėje.

Atsakomybė už žmogų

Paprastai tuos santykius diktuoja įmonės savininkas ir vadovas. S.Jokužys nemėgsta atskiro direktoriaus kabineto, dažniausiai jis dirba bendroje patalpoje kartu su visais.

"Viskas priklauso nuo situacijos, kartais reikia ką nors pakeisti, nes žmonės atostogauja. Juk vadovas – ne Dievo pasiuntinys, jis turi mokytis ir pats bendraudamas su darbuotojais, iš jų pasisemti, ko trūksta pačiam, ir komandoje turėti tokių specialistų, kurie tam tikrus dalykus sugeba padaryti geriau nei jis", – teigė spaustuvininkas.

S.Jokužys tikino neketinantis visų specialistų pralenkti savo žinių gausa, kiekvienas esą turi dirbti savo darbą. O vadovas turi numatyti visumą.
"Vadovo darbas nesibaigia kiaurą parą. Net ir po krepšinio rungtynių ne tik galvoju apie lemiamą Lino Kleizos tritaškį, – girdžiu, prasidėjo lietus, neramu, ar neprakiuro spaustuvės stogas.

Vadovo darbas – kaip vėžliui kiautas: jis visur su tavimi, kad ir kur būtum", – mano S.Jokužys.

Pasak spaustuvininko, atsakomybė pareikalauja savo užmokesčio. Esą už viską reikia sumokėti sveikata ar dar kuo nors.

Užduotis naujai kartai

S.Jokužys turi savitą požiūrį į pinigus, esą tai – viena didžiausių civilizacijos blogybių, kuria matuojama visuomenės gerovė.

"Absurdas, bet taip yra. Kalbama, kad pinigai gadina asmenybę, bet jų kiekis – visuomenės gerovės matas. Pinigai toks dalykas, kad jų visada trūko ir trūks. Bet mūsų verslui pavyko išlikti gyvam. O 23 įmonės metai prilygsta daugiau nei 100 žmogaus metų. Mūsų įmonė pakankamai užaugusi ir subrendusi, ji greičiausiai neilgai trukus išgyvens tai, ką ir visa valstybė, – kartų kaitos problemą", – teigė S.Jokužys.

Esą tie veteranai, kurie visa tai sukūrė, išeis ilsėtis. Pasak S.Jokužio, ateina nauja karta, kuri diktuos savo požiūrį į pasaulį, tiek į bendražmogiškas vertybes, tiek ir į technologines revoliucijas.

"Manau, kad nauja karta nepadarys blogiau, nei mes darėme. Galbūt mes jų ir nesuprasime. Svarbu, kad nebūtų pažeistas laisvės principas: būk laisvas, bet nepakenk kitam. Jei tos vertybės, kurios susidėliojo mūsų spaustuvėje, kurias mes deklaruojame ir siekiame išlaikyti, išliks – bus viskas gerai. Tai susiję ne tik su spaustuve", – kalbėjo S.Jokužys.

Nepagrįsta nepagarba

S.Jokužio teigimu, yra susiformavusi nuostata, kad ten, kur verslas, viskas esą nelabai švaru ir į pridėtinę vertę kuriantį žmogų paprastai žiūrima su tam tikru įtarimu.

"Iškilę į valdžios aukštumas politikai neretai mėgsta paniekinančiai pašiepti uabėlius, tarsi verslininkai būtų kenkėjai. Tačiau pridėtinę vertę kuriantys žmonės yra didžiulis Lietuvos turtas. Mes ne kažin kokius išteklius turime, kad būtų niekinami tie, kurie dirba", – įsitikinęs S.Jokužys.

Spaustuvininkas tikisi, kad vis dėlto sumažės valdžios cinizmas ir pagaliau bus suvokta, jog darbo žmogus "ne veršis, kuriam galima nulupti devynias odas".

"Juk dirbantys žmonės nesaikingai apmokestinti įvairiausiais valstybės mokesčiais. Jau prasidėjo nedrąsūs šūkiai, kad minimalią algą uždirbantis žmogus jos negauna, nes pinigai nubyra per prekes, akcizus, PVM ir panašiai. Mokesčiai turėtų būti humaniškesni", – teigė verslininkas.

S.Jokužys sako suvokiantis, kad valstybėje yra daug dalykų, kuriems reikia pinigų, ir kad daug kas brangiai kainuoja, tačiau valstybės ūkį esą būtų galima tvarkyti atsakingiau ir dirbančiam žmogui turėtų būti daugiau pagarbos.

"Nežinau tokių valstybių, kurių gyventojai nesiskųstų per dideliais mokesčiais. Nes visada perkama "per brangiai", o parduodama –  "per pigiai". Norėtųsi stabilumo, kad valdžia liautųsi stebinti naujais netikėtais mokesčiais. Norėtųsi, kad politikai nebemeluotų ir nelaikytų žmonių kvailiais, nes mums tai nepatinka", – savo poziciją išreiškė spaustuvininkų gildijos atstovas S.Jokužys.

Verslininkas teigė, kad lietuviai ne tokio temperamento kaip graikai ir lazdų į rankas greičiausiai neims, bet tokia būsena esą skatina depresiją bei emigraciją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

???

??? portretas
Viskas puiku, o darbuotojai dar vis uz min dirba?
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių