Žurnalistika – visam gyvenimui

Išdraskytų lizdų gandrai

– Esate kilusi ne iš Klaipėdos, o iš Salantų apylinkių.

– Daugumos uostamiestyje gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių šaknys – ne Klaipėdoje. Ir viso to priešistorė ne tik įdomi, bet neretai ir tragiška. Aš – ne išimtis. Uostamiestyje po karo apsigyveno daugybė sovietinių represijų ir kolektyvizacijos iš kaimų išguitų žmonių. Būtent apie tai su Palmira Martinkiene išleidome knygą "Išdraskytų lizdų gandrai: "pyliavų bylos" pėdsakais".

– Toje knygoje – nemažai autobiografinių faktų?

– Taip, esu pokario vaikas, našlaitė likau labai maža. Tėtį, Dvarčininkų kaimo kalvį, areštavo ir nuteisė 10 metų lagerio už tai, kad nepristatė valdžios reikalautų 5 ar 7 kilogramų sviesto. Salantuose vyko vadinamoji pyliavų byla, kur buvo teisiami visi, kurie neįvykdė sovietų valdžios reikalavimų, ir, kad kiti bijotų, buvo žiauriai nubausti.

– Koks jūsų tėčio likimas?

– Mano tėtį nuteisė dar ir su viso turto konfiskavimu. Jis atsidūrė Macikuose, Šilutės rajone. Taip jau sutapo, kad 1949 m. vasario 5 d., kai tėtis buvo nuteistas, mano mama pagimdė jaunesniąją sesutę. Iškart po gimdymo kaimo moterys jai pranešė žinią, kad jos vyras Pranas nuteistas, o turtas konfiskuotas. Mama liko su dviem mažais vaikais. Ji vis tikėjo, kad gyvenimas dar atsistos į savo vėžes. Kaimynai aukojo, kas galėjo. Ir kas tris mėnesius mama važinėjo į Macikus su maisto lauknešėliais, kad tik tėtis ištvertų. Iki Šilutės ji važiuodavo traukiniu, tada penkis su puse kilometro – pėsčiomis iki Macikų. 1951 m. sausį, per vieną tokią kelionę, išlipdama iš traukinio ji pametė batą, tačiau turėjo perduoti siuntinį į lagerį, nes žinojo, kad tėtis ten badauja. Ji viena basa koja taip ir ėjo tuos kilometrus iki Macikų. Po to, grįžusi namo, pradėjo labai stipriai kosėti. Sveikata vis blogėjo, nors ji tikėjo, kad iki pavasario pasveiks. Tačiau tų pačių metų gegužės 12 d. mama mirė. Nuo greitosios plaučių džiovos.

– Tai jūs su sesute likote ir be tėčio, ir be mamos?

– Taip, aš likau gyventi su tėčio seserimi, krikštamote Petronėle Dvarčininkų kaime, o sesutę Zenę į Klaipėdą išsivežė mamos sesuo Kazimiera. Tiesa, po J.Stalino mirties, paskelbus amnestiją, tėtį iš lagerio paleido. Jis grįžo ir jau galvojau, kad vėl gyvensime visi kartu – tėtis, sesutė ir aš, bet tėtis sumanė vesti. Vedė, bet, nepraėjus nė metams, mirė. Neabejoju, jog tai buvo lagerio pasekmės. Beje, sesutė taip ir neapsigyveno kartu su mumis, ir tėtis savo jaunėlę matė tik kartą. Aš pati su seserimi po mamos mirties susitikau tik būdama gal trylikos metų, kai mirė senelis, per jo laidotuves. Taip iš naujo susipažinau su savo sese. Ryšys užsimezgė šiltas, toks jis yra ligi šiol.

Internatas buvo rojus

– Jums, kaip nemažai daliai vaikų, teko augti valdiškuose namuose – internate. Kokie atsiminimai iš to laikotarpio?

– Pradžioje gyvenau Salantų internate. Ten atvykau 11 metų. Po viso to, ką išgyvenau, internatas man buvo rojus. O po 8 klasių patekau į Klaipėdą, kur ir baigiau 1-ąją Klaipėdos internatinę mokyklą. Ir nuo 15 metų esu klaipėdietė.

– Dabar vaikų globos namus naikina, esą tai blogis. Susidaro įspūdis, kad jūsų minimu laiku tie internatai buvo kitokie. Ar tai tiesa?

– Dabar traktuojama, kad vaikai iš internatų – kažkokie trečiarūšiai. Mes irgi buvome iš internato, skurdo ir pokario vaikai. Bet pas mus nebuvo jokio suskirstymo į tokius ar anokius, nebuvo reketo, nes visi mes beveik iš gatvių surinkti vargo vaikai, dauguma visiški našlaičiai. Jie buvo mano likimo broliai ir sesės. Mes ten jau nebebuvome alkani ir basi. Nors mūsų klasėje buvo 20 mergaičių ir turėjome tik 7 paltukus. Mes pasikeisdamos juos dėvėjome, bet niekas dėl to nedejavo. Labiausiai esu dėkinga tiems pokario mokytojams, kurie su mumis buvo 24 valandas per parą. Mano auklėtoja buvo kolegos Albino Stubros žmona Angelė. Bet iš ryto mūsų žadinti į pamokas ateidavo kažkodėl ne A.Stubrienė, o A.Stubra. Ir taip linksmai jis mokėdavo mus pažadinti, kad jį mes kaip tėtį buvome įsimylėję. Paskui su Albinu dienraštyje "Tarybinė Klaipėda" dirbau 30 metų.

Korektorė, vertėja, žurnalistė

– Kaip patekote į žurnalistiką?

– Už žurnalistiką esu dėkinga savo literatūros mokytojai Nijolei Klimantavičienei, kuri, pastebėjusi mano šiokius tokius sugebėjimus rašyti, visokeriopai juos skatino. Ji nusiuntė porą mano rašytų žinučių į dienraščio "Tarybinė Klaipėda" redakciją ir mano nuostabai jas išspausdino. Taip ir apsisprendžiau.

– Tai jus priėmė dirbti į "Tarybinę Klaipėdą"?

– Pamačiau skelbimą, kad ieško korektorių dirbti laikraštyje. Kažkodėl pati galvojau, kad labai gerai moku lietuvių kalbą ir galėčiau taisyti kitų tekstus. Gal iš kokio šešto karto mane priėmė. Redaktoriumi tada dirbo Juda Naumovičius Messie. Esu jam labai dėkinga, per visą mano darbo praktiką daugiau tokio žmogaus nesutikau. Jis buvo pats tolerantiškiausias ir pats žmogiškiausias vadovas. Kai per bandomąjį laikotarpį darbuotojos išsiklausinėjo, kad neturiu tėvų, esu iš internato, pasakė redaktoriui. Mūsų buvo kokios penkios kandidatės. Sužinojęs apie mane, redaktorius pasakė, kad reikia priimti mane į darbą. Dvejus metus padirbėjusi korektore, stojau į žurnalistiką neakivaizdiniu būdu. Man patiko tas darbas. Ir per stojamuosius dar kartą įsitikinau redaktoriaus rūpestingumu. Kaip nustebau, kai priėmimo komisijoje man pasakė, kad kažkas manęs ieškojo. Kaip manęs galėjo ieškoti, jei Vilniuje nieko nepažįstu? Vėliau išaiškėjo, kad buvo atvykęs į kažkokį posėdį redaktorius ir atėjo pasidomėti į universitetą, kaip sekasi jo darbuotojai egzaminai. Šiais laikais tokių stebuklų nebūna.

– Kada prasidėjo tikroji žurnalistika?

– Tikroji žurnalistika prasidėjo gal tik nuo 1975 m. Teko daug įrodinėti, kad galiu rašyti. Būtent tada atkurtas kažkada uždarytas leidinys "Lietuvos žvejys". Ir mes, grupė maištininkų – dabar jau miręs Algimantas Žukas, Jonas Kantautas ir aš – perėjome į "Žvejį". Tiesa, į šį leidinį atėjau dirbti ne žurnaliste, o vertėja, nes buvo nuostata, kad "tokiame leidinyje bobų korespondenčių nebus". Dieną versdavau, o naktimis rašydavau, kad įrodyčiau, jog galiu ne tik vertėjauti, bet ir rašyti straipsnius. Kaip žmonės sako, belsk ir bus atidaryta. Įrodžiau, kad galiu rašyti, po poros metų.

– Bet paskui vėl grįžote į dienraštį "Klaipėda"?

– "Lietuvos žvejys", tada jis jau vadinosi "Jūra", 1994 m. bankrutavo. Kartu su Jūrininkų sąjunga ieškojome išeities, kaip ir toliau nušviesti jūrinius reikalus. Tada tai buvo labai aktualu. Ir sugalvojome, kad reikia leisti savaitraštį "Mūsų jūra". Buvo susitarta su "Klaipėdos" redakcija, kad būtų leidžiamas priedas. Taip vėl atsidūriau "Klaipėdoje" ir dirbau iki pensijos.

Įdomaus laikmečio metraštininkė

– Apie jūrinius reikalus pradėjote rašyti didelių permainų mūsų valstybėje laikotarpiu. Kas labiausiai įsiminė?

Buvo atvejų, kai dėl to, kas vyksta, mano akivaizdoje raudojo ir žili kapitonai.

– Taip, dirbau tuo metu, kai žlugo pati didžiausia valstybinė žvejybos laivyno įmonė "Jūra". Mačiau visa tai ir fiksavau. Tai buvo pats skaudžiausias ir pats įdomiausias laikmetis kaip žurnalistei. Buvo labai liūdna matyti grobstomą turtą, pusvelčiui parduodamus laivus, o iš to juk galėjome gyventi. Visus tuos įvykius mačiau gyvai. Galiu pasidžiaugti, kad dėl mūsų straipsnių po pusės metų į Lietuvą sugrįžo visų apleista, ilgą laiką prie svetimų krantų badavusi laivo "Nemunėlis" įgula. Kolegos redakcijoje buvo nustebę, kai visa šio laivo komanda atėjo man padėkoti. To laikotarpio įvykius aprašiau savo knygelėje "Likimai ir jūra". Daug skaudaus liko atmintyje iš to laikotarpio, buvo atvejų, kai dėl to, kas vyksta, mano akivaizdoje raudojo ir žili kapitonai.

– Ar per visus tuos metus nenusivylėte žurnalisto profesija?

– Jei vėl reikėtų pradėti iš naujo, pradėčiau viską lygiai taip pat. Ši profesija nėra tokia, kur uždirbami milijonai. Bet dirbant šį darbą, pelnomas žmonių pasitikėjimas, pripažinimas. Ir kai mačiau, kad galiu ką nors pakeisti savo konkrečiu rašiniu, stengiausi ir dariau. Pastarąją knygelę parašiau ne tam, kad apverkčiau savo sunkią vaikystę, o kad įamžinčiau savo numelioruotą, dingusį gimtąjį kaimą. Mes važiuojame į Sibirą tremtinių kapų tvarkyti, į Kazachstaną kryžių statyti, bet užmirštame, kas yra čia pat, po nosimi.

Vizitinė kortelė

Gimė 1947 m. rugpjūčio 3 d. Salantuose.

Mokėsi Salantų internate.

Baigė Klaipėdos 1-ąją internatinę mokyklą.

Studijavo Vilniaus universitete žurnalistiką.

Dirbo savaitraštyje "Lietuvos žvejys".

Ilgametė dienraščio "Klaipėda" žurnalistė, daugiausia rašė jūrinėmis temomis.

Išleido knygą "Jūra ir likimai" (1999 m.).

Su bendraautoriais išleido knygas "Laiškai iš jūros" (2017 m.) ir "Ilgesio tiltai" (2017 m.).

Apdovanota medaliu "Už nuopelnus žurnalistikai".

Užaugino dukrą Jurgitą, turi anūką Mindaugą.