Žymiausias ir paprasčiausias jūrininkų išradimas

„Jūrų vilko“ pamokos

Pirmąsias jūrinių mazgų rišimo pamokas man vedė šviesios atminties Klaipėdos prekybos uosto locmanas Jonas Dvelys. 1968 m. vasarą jis pakvietė tris Klaipėdos žurnalistus, mane, Bernardą Aleknavičių ir Vytautą Bajorą, į plaukiojimą aplink Kuršių marias su jachta „Untytė“.

Jaunystėje jis buvo aktyvus buriuotojas, lenktyniavo Trakų ežeruose ir Kuršių mariose, gynė Lietuvos garbę SSSR buriavimo pirmenybėse Leningrade ir Taline. Besimokydamas Klaipėdos jūreivystės mokykloje, praktiką atliko mokomajame burlaivyje „Meridianas“, vėliau plaukiojo su žvejybos laivais į Atlanto vandenyną.

Jonas buvo tikras „jūrų vilkas“ ir tokiais žadėjo padaryti mus, kurie niekada savo rankose dar nelaikė laivavirvių. Nors „Untytė“ nė iš tolo neprilygo didžiuliams burlaiviams, tačiau ir joje buvo visas tuzinas falų ir šotų, kurių dėka pakeliamos ir nuleidžiamos bei valdomos burės.

– Kiekvienas virvės galas turi būti kur nors pritvirtintas. Falų galai tvirtinami pastoviau, o šotų – taip, kad galima būtų lengvai atrišti, – aiškino Jonas.

– Jūrinių mazgų yra visa galybė, bet jums kol kas užteks ir keletos.

Pirmiausia išmokome surišti tai, kas reikalingiausia – šoto ir tikrąjį mazgus, aštuoniukę, veblingą. Sunkiausiai sekėsi susidoroti su gelbėjimo kilpa. Tai labai naudingas mazgas, kurį būtina žinoti kiekvienam jūreiviui, nuplautam nuo laivo. Tai paskutinis šansas išsigelbėti: tereikia šiuo mazgu užsirišti aplink save numestą virvę. Toks mazgas laiko gerai, lengvai atrišamas, bet reikia gerų įgūdžių norint jį surišti.

Rifo mazgo istorija

Mūsų laimei gelbėjimo kilpos per visą kelionę aplink marias neprireikė. Su kitais mazgais didelių problemų neturėjome. Nė viena virvė neužsikabino kur nereikia ir nė viena neatsileido dėl blogai surišto mazgo.

Jūrinių mazgų rišimas ne toks jau paprastas dalykas. Džozefas Konradas rašė, kad jis prilygsta mokslui ir menui. Nors buriavau daugelį metų, tačiau prisipažįstu, kad išmokau užrišti tik keletą paprasčiausių pagrindinių jūreiviškų mazgų. Tarp jų ir vadinamąjį rifo mazgą, kurio pavadinimas dažniausiai skamba jūros romantikų lūpose.

Jis nėra nei pats sudėtingiausias, turint galvoje rišimo technologiją, nei pats patikimiausias. Mazgų ekspertas Klifordas Ešlis (Clifford Ashley, 1881-1947), apie kurį papasakosiu kitame skyrelyje, garsiojoje knygoje „The Ashley Book of Knots“ rašė: „Šis mazgas, sujungiantis dvi vienodo storumo virves, nusinešė daugiau gyvybių, negu tuzinas kitų mazgų kartu sudėjus“.

Archeologų teigimu, šis mazgas buvo naudojamas jau 5 tūkstančius metų prieš mūsų erą Egipte. Tai lengvai surišamas vienodo storio virvių mazgas, kurio vienas jo galas pervertas su kilpa. Ją truktelėjus, mazgas lengvai atsiriša. Senovės graikai ir romėnai tokį virvių surišimą vadino Heraklio mazgu. Pasak legendos mitinis graikų didvyris ir pusdievis vietoj apsiausto nešiojo liūto kailį, kurio priekines letenas buvo surišęs šiuo mazgu.

Pavadinimas „rifo mazgas“ pradėtas naudoti baigiantis XVIII a., kai buriniai laivai pasiekė tobulybės viršūnę. Tai susiję su rifavimu – burės ploto sumažinimu, kai sustiprėjus vėjui, ji pririšama prie giko. Šio mazgo privalumas – greitas atrišimas, kai reikia vėl padidinti burės plotą. Pirmą kartą į anglišką aiškinamąjį jūrinių terminų žodyną „rifo mazgas“ buvo įrašytas 1794 metais.

Ešlio mazgų enciklopedija

Geriausias jūrinių mazgų žinovas ir praktikas, kurį man kada nors teko sutikti, buvo legendinis „Meridiano“ bocmanas Viktoras Rankaitis. Su juo turėjau garbės kartu plaukioti „Atlanto“ ir „Lietuvos“ jachtomis. Pasitaikius progai, jis galėdavo parodyti ne vieną dešimtį mažai kam žinomų mazgų rišimo būdų. Tai žadino smalsumą: o kiek tų mazgų iš viso gali būti?

Pasirodo, kad šis klausimas daugeliui nedavė ramybės, bet kol kas išsamiausiai į jį atsakė žurnalistas ir dailininkas Klifordas Ešlis. Jo susidomėjimas mazgais kilo atsitiktinai. 1904 m. naujajame Bedforde leidžiamas žurnalas „Harper‘s Monthly Magazine“ užsakė jam parašyti  keletą straipsnių apie banginių medžioklę ir juos iliustruoti piešiniais.

Vykdydamas šią užduotį, K.Ešlis parsisamdė paprastu jūreiviu banginių medžioklės burlaivyje „Sunbeam“ ir ilgam išplaukė į vandenyną. Kelionės metu jis susidomėjo burlaivyje naudotais jūriniais mazgais, kuriuos nupiešė ir aprašė savo bloknote.

Atrodo, kad tie mazgai ilgam išliko jo atmintyje ir skatino rimtai jais susidomėti. Po kelerių metų K.Ešlis „The Mariner and His Knots“ leidinyje pirmą kartą išspausdino jūrinių mazgų iliustracijas su paaiškinimais, kur ir kaip jie naudojami. Bet labiausiai jį išgarsino „The Ashley Book of Knot“ (Ešlio mazgų knyga), prie kurios jis dirbo 11 metų.

Ši knyga – tai mazgų enciklopedija. Joje pateikta 3854 mazgų piešiniai ir jų aprašymas. Prie kiekvieno mazgo nurodoma, kaip jis rišamas ir kam naudojamas. 1944 m. išleista „Ešlio mazgų knyga“ turėjo didelį pasisekimą ir iki šiol išlieka viena iš pačių išsamiausių ir populiariausių knygų apie mazgus. Ji buvo perspausdinama įvairiomis pasaulio kalbomis.