Prelato K. Olšausko žemių paveldėtojams – aferistų smūgis

Teismas dar tik ruošiasi nagrinėti Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Klaipėdos prokurorų pradėtą bylą. Tačiau atsirado tikrieji turtų paveldėtojai, nuo kurių viskas buvo slepiama.

Pagimdė prieš santuoką

Kol visuomenė ne vieną dešimtmetį aptarinėjo skandalingojo prelato K.Olšausko gyvenimą, paaiškėjo, kad didžioji giminės paslaptis slypėjo visai kitur.

K.Olšauskas buvo kaltintas meilės romanu su mokytoja Stase Ustjanauskiene ir net nesantuokinio sūnaus susilaukimu, tačiau gyvų paveldėtojų linija galėtų būti kildinama iš kunigo sesers Domicelės pusės.

Paaiškėjo, kad Lietuvos kariuomenės brigados generolo žmona D.Dirmantienė kruopščiai slėpė tą faktą, kad, prieš ištekėdama už itin garsaus Kauno visuomenės veikėjo, susilaukė nesantuokinio sūnaus Jono.

Kas šio berniuko tėvas, šioje istorijoje nėra žinoma. Nors ir buvo siekta įslaptinti pavainikio gyvenimą, berniukui vis dėlto buvo išsaugota garsioji pavardė.

Tiesa, Jono Olšausko giminės dokumentuose tris kartus ši pavardė keitėsi – vienu metu Olšauskai buvo tapę Alšauskais arba Olševskiais.

Dienraštis "Klaipėda" jau rašė ("Aferoje – garsios pavardės", 2015 09 17), kad šiais laikais išradingi veikėjai sukurpė planą, kaip privatizuoti valstybei atitekusias generolienės D.Dirmantienės ir prelato K.Olšausko žemės.

154 hektarus sugebėta įteisinti fiktyvios giminystės ryšiu. Aferos kūrėjai, galbūt kaip ir vietiniai Darbėnų ir Laukžemės apylinkių gyventojai, buvo girdėję įvaikinimo faktą, tačiau tikrosios tiesios niekas nežinojo.

Pavainikį slėpė

Pavainikio J.Olšausko gyvenimas, pasak jo anūkės Stasės Kripienės iš Viekšnių miestelio Mažeikių rajone, buvo slepiamas baiminantis sovietų represijų.

"Tylėjo visi. Kai paslapčiomis mama apie tai užsimindavo, man tebuvo vos 15–16 metų. Rimtai nesidomėjau, o ir kas vaikui galėjo rūpėti", – versdama garsia pavarde krikštyto senelio dokumentus atviravo moteris.

Domicelės Olšauskytės sūnus Jonas gimė 1875 m. Artimieji archyvuose mėgina surasti visus tikslius duomenis, įrodančius giminystės ryšius.

"Mažeikių krašto enciklopedijoje aptikome įrašą, kad D.Olšauskytė tėvų buvo išvaryta iš namų. O J.Olšauską pasiėmė auginti Viekšniuose gyvenę bevaikiai Pocevičiai. Tiesa, apie juos toliau nerandame jokių žinių", – pasakojo S.Kripienė su vyru Edmontu Kripu mėginantys atkurti tiesą giminės istorijoje.

Moteris prisiminė, jog mama vaikystėje jai rodžiusi seną namą Viekšniuose minėdama, kad čia augo jos tėvas.

"Dabar šioje vietoje daugiabutis pastatytas. Žinome tik tiek, kad Pocevičiai augino senelį, bet neįvaikino jo. Pavardė likusi Olšauskų", – pasakojo moteris.

Mokėjo užsienio kalbų

Rašytiniuose šaltiniuose išlikę žinių, kad J.Olšauskas A.Smetonos laikų pradžioje pusantrų metų dirbo Nevarėnų policijos nuovadoje.

"Jis gyveno klebonijose, vargonininkavo. Spėjame, kad pats K.Olšauskas rūpinosi jo išsilavinimu. Gal net ir jo dėka Jono gyvenimas buvo sėkmingai slepiamas po bažnyčios skraiste? Bet tikrai žinau tą faktą, kad senelis buvo labai išsilavinęs. Tą nuolat minėjo mama. Senelis mokėjo 6 ar 7 užsienio kalbas. Mokėjo itališkai, o lotyniškai galėjo mišias aukoti. Per karą kalbėdamas su vokiečių kariais, išgirdo siūlymą trauktis į Vokietiją, nes laisvai kalbėjo vokiškai", – prisiminė S.Kripienė.

Istoriniai dokumentai mini, kad paskutinė J.Olšausko vargonininkavimo vieta buvo Pievėnų bažnyčia. XX a. trečiajame dešimtmetyje J.Olšauskui paralyžiavo vieną koją, tad toliau groti vargonais jis negalėjęs, tada persikėlė gyventi į Skleipių dvarelį, kurį esą išpirko savo vaikams.

"O jų jis susilaukė septynių. Su pirmąja žmona Jonas susilaukė dviejų dukterų. Kiek žinome, mergaitės emigravo į Vokietiją. Tolesnis jų gyvenimas nėra žinomas. Su antrąja žmona susilaukta penkių vaikų. Gimė du sūnūs – Leonas ir Juozapas bei trys dukterys – Elžbieta, Stefanija ir Agnė. Elžbieta Olšauskytė yra mano mama, ištekėjusi ji tapo E.Urboniene", – giminės istorijos faktus dėliojo S.Kripienė.

Apie žemes nežinojo

Garsių protėvių vaikaitė tikino, kad apie kažkur esamus turtus šeimoje niekas nežinojo ir niekada apie tai nekalbėjo.

"Kad buvo neprivatizuota pusantro šimto hektarų žemės, atitekusios valstybei, sužinojome tik perskaitę dienraščio "Klaipėda" straipsnį. Mes buvome tokie sukrėsti, kad negalėjome patikėti, akis išpūtėme. Ir dar kažkas sugebėjo išskaidyti žemes į sklypus ir parduoti, išmėčius po visą Lietuvą", – stebėjosi sutuoktiniai.

Iš visų J.Olšausko palikuonių tik keli ėmėsi aktyvių žingsnių surinkti kruopščius genealoginio medžio faktus.

"Negalvojame apie pasipelnymą. Norime, kad triumfuotų teisybė", – pabrėžė viekšniškiai.

Apdovanojo pats prelatas

Pasakodama apie pavainikio senelio gyvenimą, S.Kripienė prisiminė pranašišką praėjusiame šimtmetyje ištartą J.Olšausko frazę.

"Jis yra pasakęs: "Gimiau aukso lopšy, bet mirsiu ubagu", – prisiminė moteris.

Ar kada nors senelis yra prasitaręs apie viduje jį graužusį motinos palikto vaiko skausmą, nėra žinoma.

"Tačiau žinome, kad prelatas K.Olšauskas berniuko nebuvo išsižadėjęs, labai rūpinosi jo išsilavinimu. Jonas buvo itin sumanus, baigė šešias klases. Aišku, kad jį namuose lavino. O tai darė pats K.Olšauskas. Jis berniukui dovanojo anuomet itin brangiais laikomų daiktų. Iš K.Olšausko rankų senelis gavo dovanų laikrodį. Jam net pačiūžas prelatas buvo padovanojęs. Tuo jis labai didžiavosi", – mamos pasakojimus prisiminė S.Kripienė.