Saviečių tragedija: ar buvo galima jos išvengti?

Matė tokį pirmą kartą

Pagaliau teisme pasirodžiusi buvusi Aurelijaus Bero, šiuo metų esančio Rokiškio psichiatrų globoje, sugyventinė Lina Cvilikaitė kategoriškai atsisakė bendrauti su žiniasklaida. O prokurorui skaitant nutarimą, kodėl prašoma buvusiam jos gyvenimo draugui taikyti priverstinį gydymą, vos tramdė ašaras.

Iš susijaudinimo ji net nesugebėjo perskaityti priesaikos teksto, kad duos teisingus parodymus. Tačiau, teisėjų kolegijos pirmininkui priminus, kad prieš artimąjį gali jų ir neduoti, pareiškė, kad kalbės.

L.Cvilikaitė pasakojo tą lemtingą 2016-ųjų sausio 2-osios naktį pirmą kartą mačiusi tokias „stiklines“ savo sugyventinio akis. Nors ir anksčiau jis, būdamas neblaivus, esą nusišnekėdavo – neva visi keturi jų vaikai – ne jo. Tačiau per tuos aštuonerius bendro gyvenimo metus jis tik kartą buvo pakėlęs prieš ją ranką. O tą naktį ji pabudo nuo netikėto A.Bero išpuolio – šis dūrė jai, miegančiai viename kambaryje su visais keturiais vaikais, šakute į veidą, vos nekliudydamas akies. Po to ištempė už plaukų į koridorių, kur jai pavyko apsiginti tik pagriebus vaikų žaislinį šautuvą. Be to, sureagavęs į triukšmą atbėgo vyriausiasis sūnus ir pradėjo šaukti: „Tėti, ką darai – čia gi mama!“.

Vertė kaltę seseriai

Anot L.Cvilikaitės, ištikta šoko, ji išbėgo laukan, kur teko laukti pagalbos daugiau kaip valandą, su vienomis pėdkelnėmis.

Paskambinusi telefonu 112 ir pranešusi apie sugyventinio smurtą, dar bandė grįžti atgal pas vaikus, bet A.Beras, laikydamas ant rankų mažiausiąjį, jau jos neįsileido. Prieš tai – smurtaudamas jis vadino ją kaimynu – greičiausiai jau tada nebepažino.

Pirmiausiai - po dar apie penkių skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą pasirodė greitoji. Tačiau medikai dar apie 10 minučių laukė policijos. Šios pareigūnai rado A.Berą kieme - prie šulinio. Jį sulaikius, L.Cvilikaitė teigia bėgusi su greitosios medikais ieškoti vaikų. Tačiau namuose rado ant lovos sėdinčius tik du vyresniuosius. Pasiteiravus, kur mažiausieji, šie atsakė; „Tėtis nuvežė tau“.

Pribėgus prie policijos sulaikyto A.Bero, šis tepasakė: „Džiaukis, kad ir tavęs ten nepadėjau!“ Mažiausiojo vežimėlis stovėjo lauke. Netrukus policininkas pašvietė į šulinį ir konstatavo, kad mažyliai – ten. Jų motina teisme teigė nuo to momento jau beveik nieko neprisimenanti.

Anot L.Cvilikaitės, jos vyras mylėjo vaikus ir niekada prieš juos nesmurtavo. Tačiau prieš metus iki tragedijos – mirus jo tėvui, kurio namuose Saviečiuose jie gyveno, A.Beras labai pasikeitė – tapo nervingas. Ypač po to, kai esą jį, pardavusi tėvo turėtą žemę, apgavo sesuo.