Didžiausia Kauno akademinė biblioteka: nuo ištakų iki dabarties

Didžiausia akademinė biblioteka Kaune ir viena didžiausių akademinių bibliotekų Lietuvoje – Kauno technologijos universiteto (KTU) biblioteka – švenčia gražų 90-ies  metų jubiliejų.

Pradžia – 1 967 knygos

Bibliotekos istorijoje būta visko – ir netinkamų bibliotekos darbui patalpų, ir tik vienetams prieinamų spec. fondų, ir pesimistinių prognozių įsigalint internetui. Vis dėlto biblioteka ir toliau liko didžiausias mokslininkų ir studentų pagalbininkas: pirmiesiems tai, visų pirma, geriausias sąjungininkas ieškant reikiamų žinių ir spaudiniuose, ir duomenų bazėse, antriesiems – be mokslo reikalų, dar ir vieta praleisti su kurso draugais laisvą valandėlę, išspręsti kartu uždavinius, pabendrauti.

KTU bibliotekos ištakos siekia 1920 m., kai tų metų sausį buvo įsteigti Aukštieji kursai ir pradėtos rinkti knygos. Per dvejus metus susikaupė nedidelis, bet vertingas mokslo leidinių rinkinys – 1 967 knygos. Jos su vokiečių kalbininko ir archeologo, Lietuvos universiteto garbės profesoriaus Adalberto Becenbergerio asmenine kolekcija įėjo į 1922 m. įkurto Lietuvos universiteto bibliotekos fondo branduolį.

Universiteto bibliotekos steigimą įteisino pirmasis universiteto statutas, priimtas 1922 m. kovo 24 d. Universiteto senatas bibliotekos vedėju išrinko Teisės fakulteto docentą Vaclovą Biržišką. Šias pareigas jis pradėjo eiti 1923 m. sausio 1 d., ši diena ir laikoma bibliotekos įkūrimo data. Bibliotekai mokslininkas vadovavo iki pat 1944 m. vasaros.

Kelias į skaitytojų širdis

Universitetas neturėjo bibliotekai pritaikytų patalpų, tad ji laikinai įsikūrė I rūmuose A.Mickevičiaus gatvėje, kur dabar yra KTU aula. Iš pradžių ji tilpo vienoje patalpoje, vėliau sutvarkyti spaudiniai buvo laikomi spintose koridoriuose. Biblioteka gavo nedidelį kambarį skaityklai, tačiau tai neišsprendė nei fondo saugojimo, nei skaitytojų aptarnavimo klausimų.

1924 m. universiteto taryba įpareigojo senatą pasirūpinti bibliotekos rūmų statyba. Proga įgyvendinti sumanymą pasitaikė po metų, kai Juozas ir Jonas Vailokaičiai padovanojo universitetui 16 ha žemės sklypą Aleksote, tačiau ten buvo pastatyti Fizikos-chemijos instituto rūmai, bibliotekai vietos čia ir vėl nebuvo numatyta.

1926 m. sausį biblioteka išsikėlė į III rūmus tuometėje Kalnų gatvėje (dabar – V. Putvinskio gatvė, rūmai per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauti), ten jai buvo skirtas  visas apatinis aukštas, t. y. 12 nedidelių kambarių, kurių du buvo sujungti į vieną – skaityklai įrengti.

Universitetui švenčiant penkerių metų sukaktį buvo išleista aukštosios mokyklos veiklos apžvalga, iš kurios šiek tiek sužinome ir apie pačią biblioteką. Pasirodo, skaitykla naujojoje vietoje buvo mažesnė nei I rūmuose, be to, kiek nutolusi nuo kai kurių fakultetų, tad turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol šių fakultetų studentai įprato ja naudotis. Skaitykla 1924 m. veikė nuo 9 iki 15 val., 1925–1926 m. – nuo 8 iki 14 val. ir nuo 16 iki 21 val. Taigi, atėjus bibliotekos pertraukos laikui, skaitytojai turėdavo išsiregistruoti, po to sugrįžę vėl užsiregistruoti. Buvo nepatenkintų tokia tvarka, tad nuo 1926 m. rudens skaitykla jau veikė nuo 9 iki 21 val.

Bibliotekai vadovavo jos vedėjas, koordinavęs savo veiklą su Bibliotekos komisija, į kurią pats ir įėjo. Komisiją sudarė visų fakultetų atstovai, jai vadovavo universiteto prorektorius. Iki 1925 m. sausio bibliotekoje dirbo du bibliotekininkai, tada buvo priimti dar du ir kurjeris. Taigi du bibliotekininkai dirbdavo skaitykloje, kiti du atlikdavo techninį darbą, pvz., kataloguodavo leidinius. Skaitykloje lankytojų skaičius neretai perkopdavo pustrečio šimto žmonių ribą.

Mokslinės veiklos centras

1929 m. gegužę biblioteka persikėlė į neseniai universitetui perduotus Valstybės spaustuvės rūmus K. Donelaičio gatvės gale, pavadintus Didžiaisiais rūmais. Nuo tada biblioteka čia veikia iki šiol. Į šiuos rūmus taip pat persikėlė universiteto administracija – rektoratas, raštinė, buhalterija; pamažu kėlėsi fakultetai – Humanitarinių mokslų, Teologijos-filosofijos, Evangelikų teologijos, Matematikos-gamtos, Technikos.

Bibliotekai atiteko K. Donelaičio gatvės korpuso pusrūsis ir patalpa 100 vietų studentų skaityklai pirmajame aukšte. Čia kiek vėliau buvo įrengta ir nedidelė profesorių skaitykla. Į pusrūsį tekėjo vanduo, taigi, norint apsaugoti rūmus nuo drėgmės, buvo pataisytas gatvės šaligatvis, pakeista namo cokolio medžiaga. Pusrūsyje teko sutalpinti bibliotekos fondo saugyklą, administraciją ir bibliotekininkų darbo vietas. Biblioteka turėjo atskirą įeigą iš rūmų kiemo Žemaičių gatvės pusėje. Po 1930 m. netgi buvo nurodomas toks bibliotekos adresas – Žemaičių g. 1.

Ši Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universiteto) biblioteka tarpukariu buvo didžiausia mokslinė biblioteka Lietuvoje, be to, ji buvo tapusi mokslinės veiklos centru.

Su biblioteka tiesiogiai siejasi Lietuviškosios enciklopedijos leidimas – prof. V.Biržiška buvo enciklopedijos vyriausiasis redaktorius, čia atgaivintas tęstinis leidinys „Mūsų senovė„, kuriame skelbta lietuvių kultūros istorijos medžiaga, veikė Bibliografijos institutas, Lietuvos bibliotekininkų draugija, biblioteka ruošė, o vėliau ir leido žurnalą „Bibliografijos žinios“.

Okupantų gniaužtuose

Mažai kam žinoma, kad prie bibliotekos 1934–1941 m. veikė Juozo Tumo–Vaižganto muziejus. Kūrėjo testamentu bibliotekai atiteko jo biblioteka, baldai, paveikslai. Muziejui buvo skirti trys kambariai, viename jų įsikūrė bibliotekos Rankraščių skyrius, gimęs iš J.Tumo–Vaižganto surinktos medžiagos. Dauguma eksponatų vėliau pateko į dabartinį Maironio lietuvių literatūros muziejų, o spaudinių kolekcija pagal J.Tumo–Vaižganto pageidavimą liko universiteto bibliotekoje.

Antrasis pasaulinis karas atnešė skaudžių permainų – vokiečių okupacinė valdžia visaip trukdė aukštųjų mokyklų darbą. 1943 m. kovo 17 d. atėję į paskaitas studentai prie Didžiųjų rūmų durų buvo sutikti ginkluotų sargybinių – į vidų jų jau neįleido. Didžiuosiuose rūmuose buvo įkurdinta karo ligoninė, spaudinių saugykloje įrengta slėptuvė. Knygas teko išimti iš lentynų ir sukrauti kitose patalpose. Skaityklos buvo uždarytos, tačiau biblioteka darbo visiškai nenutraukė, darbuotojai tvarkė spaudinius ir aptarnavo pavienius skaitytojus. Spaudinių fondo tvarkymas, pasibaigus karo suirutei, truko apie metus.

Iš karto po karo, 1946 m., bibliotekoje įsteigtas spec. fondas, kurio veiklai vadovavo „Glavlitas". Dalis spaudinių liko prieinami tik pavieniams skaitytojams. Vis dėlto didžioji bibliotekos fondų reorganizacija buvo dar tik planuojama.

Dalis knygų išvežta į Vilnių

1948 m. rudenį, iškėlus humanitarines specialybes į Vilnių, biblioteka neteko didelės dalies šio profilio literatūros ir jos skaitytojų. 1950 m. universitetas reorganizuotas į Kauno politechnikos ir Kauno medicinos institutus, padalytas ir bibliotekos fondas. Rankraščiai atiteko LTSR Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekoms, iš spaudinių fondo bibliotekoje liko dalis XV–XX a. išleistų leidinių, ikonografijos rinkinys, maža dalis žemėlapių skyriaus.

Po reorganizacijos universiteto patalpos, kartu ir biblioteka su knygų fondu ir darbuotojais liko Kauno politechnikos institute. Biblioteka tapo siauresnės specializacijos aukštosios mokyklos padaliniu, taigi susiaurėjo ir jos veikla, pagrindinė  funkcija tapo studijų ir mokslo proceso aprūpinimas literatūra ir informacija.

Sovietiniu laikotarpiu KPI biblioteka didžiausią dėmesį skyrė technikos mokslų literatūrai komplektuoti, ji tapo viena iš didžiausių Lietuvos aukštųjų mokyklų bibliotekų. Įsteigti bibliotekos filialai fakultetuose Kaune, taip pat Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio fakultetuose.

1978 m., siekiant išsaugoti senąjį bibliotekos palikimą, t. y. leidinius, kurie nebuvo perleisti kitiems, įsteigtas Retų knygų skyrius. Jame dabar saugoma per 30 000 XV–XX a. laikotarpio spaudinių, iš jų 14 inkunabulų, 7 paleotipai, apie 700 žymiausiose Europos leidyklose išleistų retų spaudinių, 1 000 lietuviškų 1591–1904 m. knygų.

Ateities vizijos

1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pertvarkius Kauno politechnikos institutą į Kauno technologijos universitetą, prasidėjo kitas bibliotekos veiklos etapas. 1991 m. parengta ir sėkmingai įgyvendinta KTU Bibliotekos plėtojimo koncepcija, atitinkanti universiteto studijų ir mokslo reikmes. Siekta įsigyti ir saugoti kuo įvairesnių technologijos, fizinių ir socialinių mokslų dokumentų.

Pažangių technologijų diegimas, elektroninių išteklių prieigos plėtra ir virtualių paslaugų teikimas akademinei bendruomenei keitė bibliotekos veiklą iš esmės. 1995 m. įsigyta pirmoji kompiuterinė bibliotekinė sistema, o kitais metais pradėjo veikti pirmasis kompiuterinis katalogas vartotojams.

1996 m. laikytini bibliotekos rekonstrukcijos pradžia: pamažu įrengtos naujos fizinės erdvės ir atverti leidinių fondai vartotojams, atidarytos interneto skaityklos.

Šiandien vis daugiau skaitytojų į biblioteką ateina kaip į fizinę vietą: dirbti interneto svetainėse, naudojasi bevieliu internetu su savo kompiuteriais, studentai renkasi atlikti grupinių užduočių. Visus šiuos pokyčius lėmė informacinės ir komunikacinės technologijos, realizuota e. leidyba, kurios rezultatas – žaibiškai plintantys e. ištekliai. Pastarieji daro įtaką studijų ir mokslo informacinės erdvės pokyčiams.

Kai kuriose užsienio akademinėse bibliotekose įspūdį palieka jų suskirstymas į zonas. Studentai ypač mėgsta tokių bibliotekų poilsio zonas, kuriose galima ir patriukšmauti, pažaisti atpalaiduojantį stalo žaidimą, atskiroje vietoje – užkąsti; tylos zonoje visi dirba, ruošia namų darbus ar rengiasi paskaitoms ir vieni kitiems netrukdo.

Ne kartą buvo svarstyta, kaip visa tai įgyvendinti KTU bibliotekoje, tačiau pagrindinė problema yra paprasta – jos patalpos yra senuose pastatuose, nepritaikytuose bibliotekų veiklai. Ar būtų galima padalyti zonomis KTU centrinę biblioteką arba fakultetų bibliotekas? Deja, ne, visur per mažai erdvės, tačiau, kaip teigia KTU bibliotekos vadovai, tai – jų siekiamybė.

Komentarai

Emilis Urba, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos tarybos narys

Biblioteka mokslo žmogui visų pirma yra žinių šaltinis. Bibliotekoje ieškome knygų ar periodinių leidinių, reikalingų moksliniam darbui. Šiais laikais daug kas prieinama internetu, tačiau niekas nepakeis galimybės savo rankomis atsiskleisti ir perversti, peržiūrėti knygą ar straipsnį. Biblioteka – dar ir susikaupimo, ramybės vieta, kuri savo aura, dvasia ar dar kažkuo skiriasi nuo kasdienio darbo vietos laboratorijoje.

Bibliotekos vaidmuo ir universiteto, ir mokslo instituto gyvenime pastaruoju metu neabejotinai pasikeitė (ir turbūt keičiasi toliau) – jau vien dėl interneto ir galingų paieškos įrankių. Juk įprastinio pašto vaidmuo irgi pasikeitė atsiradus elektroniniam. Nieko keisto, kad žmonės, užuot gaišę daugybę laiko skaitydami referatyvinius leidinius, pasinaudoja paieška. Tačiau radę nuorodą, dažnai vis vien ateina į biblioteką tikėdamiesi gauti reikiamą leidinį. Radę prieinamą straipsnį, jį savo darbo vietoje perskaito ir čia pat ieško darbų, į kuriuos pateiktos nuorodos. Bibliotekų skaityklos darosi kiek tuštesnės, bet tai nereiškia, kad jos nebereikalingos.

Kaip gerinti mokslinių bibliotekų darbą? Daug kam norisi, kad būtų prenumeruojama daugiau duomenų bazių, gal ir popierinių leidinių. Vis dėlto tai riboja lėšos, kurių skyrimas nuo bibliotekų valios nepriklauso. Galbūt būtų tikslinga apklausiant skaitytojus aiškintis, kurių leidinių skaitytojams labiausiai trūksta. Na, ir tobulinti elektroninius katalogus.

Prof. Palmira Jucevičienė, KTU Socialinių mokslų fakulteto mokslininkė

Prisipažinsiu, patiriu didelį malonumą, skaitydama, studijuodama tradicinės formos popierinę knygą. Mėgstu bibliotekos tylą, matyti joje susikaupusius žmones. Tai galima pastebėti ir mūsų universiteto bibliotekoje. Tuo ji panaši į Kembridžo universiteto biblioteką (joje prieš kelis mėnesius turėjau malonumą pastudijuoti ne tik naujausius, bet ir unikalius klasikinius šaltinius).

Taip pat labai malonu matyti bibliotekoje bediskutuojančias dėstytojų, studentų grupeles. Deja, mūsų universitetas savo bibliotekoje tokių erdvių dar nėra sukūręs (jeigu neminėsime Socialinių mokslų skaityklos, kurioje, atsiklausus bibliotekininkų, kartais galima įsitaisyti diskusijai). Tiesa, tokių erdvių neaptikau ir Kembridžo bibliotekoje, ji labai jau fundamentali, tradicinė... Todėl verdančių diskusijų prasme su didžiausiu malonumu prisimenu Lundo universiteto (Švedija) biblioteką.

Beje, visų universitetų bibliotekoms būdinga tai, kad ten gali rasti disertacijas, tai – didelė vertybė.

Virtualioji bibliotekos dalis, atverianti prenumeruojamas duomenų bazes, – tai fantastika, virtusi realybe. Greita ir efektyvi mokslo šaltinių paieška, prieiga prie visateksčių dokumentų – tai didelė dovana mokslininkui, doktorantui. Ar buvo galima prieš du dešimtmečius įsivaizduoti, kad doktorantas visą (bent jau esminę) disertaciniam darbui reikalingą literatūrą gali susirinkti vos per kelias dienas ar vieną savaitę? Aišku, jis turi turėti informacinę kompetenciją.

Ko norėčiau palinkėti mūsų mieliems bibliotekininkams? Pirmiausia, turėti daugiau ploto, kad būtų galima įrengti aktyvių diskusijų erdves, nebijant, kad garsus pokalbis trikdys susikaupusius, įsigilinusius į skaitymą žmones. Antra, kad vis daugiau dėstytojų savo modulių programose numatytų studentų darbą su rimta moksline literatūra, kad dėstytojai daugiau bendrautų su bibliotekininkais, pastaruosius pasitelkdami studentų savarankiško darbo bibliotekoje mentoriais. Mūsų patirtis leidžia teigti, kad toks darbas duoda puikių vaisių.