„Duetų“ parodoje – klampaus gyvenimo atspindžiai

Socialumas, neabejingumas aplinkai ir žmonėms, jautriai išgyvenama dabartis, ko gero, pagrindinė gija, jungianti dviejų ryškių Kauno tapytojų „Duetą“ – galerijos „Aukso pjūvis“ tęsiamą pernai pradėtą parodų ciklą. Šįkart jame – Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Veide – galimybių suma

Iš didelio formato neįprastų, dažus lyg akvarelę sugeriančių drobių žvelgia paaugliai: kaltina, nesitaiksto, angažuojasi, atleidžia, kenčia, maištauja, tiki. Nuo skubių Verslo lyderių centro, kuriame įsikūrusi galerija, darbuotojų žingsnių lengvos drobės sujuda, subanguoja tarsi gyvos, lyg kalbintų pro šalį skubantįjį. Skubantysis nestabtelėja, neria į savo stiklinį urvelį.

„Jeigu atidžiau įsižiūrėtume į žmogų kaip į šulinį, tikrai kiekviename ką nors atrastume. Tik mes neturime kada, nėra laiko, – įsitikinusi jautriai į paauglių pasaulį besigilinanti tapytoja E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. – O paauglius mes dažniausiai prisimename, apie juos pradedame kalbėti, kai įvyksta kas nors baisaus. Juk jie nepatogūs, dažnai, – nemalonūs, ne tokie, kokie norėtume, kad būtų.“

Užmegzti tikrą, nuoširdų ryšį, įtraukti paauglius į kūrybinį procesą (tapytoja ir A.Martinaičio dailės mokyklos pedagogė E.Balsiukaitė dar 2007 m. gavusi valstybinę stipendiją, įgyvendino projektą „Apie juos“, 2009 m. Kauno tekstilės bienalėje – „Mazgas, 2011 m. tarptautiniame menų festivalyje „Kaunas in Art“ – „Dialogas 2“) nėra lengva, nes suaugusieji jais nepasitiki, o ir jie nepasitiki suaugusiaisiais.

„Atsiranda tuštuma, kurią paprastai stengiamasi apeiti, nematyti, pagaliau – persirgti kaip ligą, bet kiekviena liga sukelia kokių nors komplikacijų, kartais – ir visam gyvenimui, – sako E.Balsiukaitė. – Aš ne daktarė, nesistengiu gydyti, jais domiuosi, nes man įdomus jų pasaulis, beje, labai artimas menininkui savo maištu, anarchistinėmis mintimis, atvirais, nepatogiais klausimais.“

Į paauglio veidą, jo topografiją tapytoja žvelgia kaip į galimybių sumą, kurios išsiskleis arba bus užgniaužtos, nes atidžiai įsižiūrėjusi, atrakinusi, t. y. sugebėjusi matyti veidą už kaukės (tai įrodo eksponuojami portretai), kai kada dailininkė nustebdavo: „Kai kurie dalykai jau užgesę“, nedrąsa ir nusivylimas savimi paėmę viršų.

Žaidžiantys visą laiką

Paauglių portretų parodą sieja ir šiek tiek aiškina pavadinimas „Hamleto kompleksas“, antroje E.Balsiukaitės parodos dalyje – fotografija: 2008 m. Porto mieste (Portugalija) tarptautinio šiuolaikinio meno projekto „RED LINE: Bordering On us“ („Mus ribojanti raudona linija“) sukurtas reportažas, tarsi komiksas, apie Šv. Idelfonso bendruomenės vaikų darželio gyvenimą.

Savitų spalvų (natūralių, kaip pabrėžė E.Balsiukaitė, fotografijų ji techniškai niekaip nekeitė) pasaulėlyje tarp akmeninių mūro sienų, kuriame nėra jokio augalėlio (nuotraukose nėra net žalio taškelio) ant cementinio grindinio vaikai, regis, išgyvena tik todėl, kad nuolat žaidžia.

Žaidimas yra „išgyvenimo, išbuvimo tam tikroje situacijoje sąlyga. Jame išsidalijami vaidmenys ir repetuojamas gyvenimas. Ar žaidimas jau yra gyvenimas?“ – klausia menininkė.

„Žaidžiant galima keisti taisykles ir tarsi išeiti iš jo, tačiau tuoj pat patenki į kitą... Ar tik žaidime gali išlikti savimi, kai sienos tokios aukštos?“ – šie klausimai savotiškai padiktavo ir fotografijų parodos pavadinimą „Homo Ludens Forever“ („Žaidžiantys visą laiką“).

Dažai – žoliapjovės tepalas

A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės paroda sudaryta iš dviejų istorijų, vienoje jų yra dar atskirų istorijų. Parodos dalis (istorijas) menininkė pavadino „Personifikacijomis“ ir „Purvino beržyno istorija“. Pasak tapytojos, jei nebūtų vienos, nebūtų ir kitos, vienos istorijos („Personifikacijos“) „Istorijos“ yra priežastis atsirasti kitai kaip pasekmei.

Dailininkė nutrina ribą tarp piešinio ir tapybos, balansuoja „tarp“ būsenoje, kai tapyba dar nėra prasidėjusi, ieško ir randa medžiagas, kurios atitiktų reiškiamą temą. „Purvino beržyno istorijoje“ darbai atlikti panaudotu žoliapjovės tepalu.

„Šioje istorijoje bandau perteikti būsenas ar būvius paribių gyventojų, kuriuos puikiai galėjau stebėti vasarą kaime, o ir miesto gatvėse. Tiesa, kaime nuodugniau, nes ir beržynas matomas iš vasaros dirbtuvės“, – apie vieną parodos dalių kalba A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė vasarą tapiusi kluone įrengtoje dirbtuvėje Margionyse, o būnant kaime, gamtos apsuptyje, aštriai atsiskleidžia ir jo žmonių kasdienybės tragedija – alkoholizmas.

Apie žmones valdžioje

Pasak menininkės, alyva įprasmina kasdienišką, prozišką buvimą. Buvusi skaidri, alyva, perdirbta variklio, tampa juodu tepalu – tamsiu, vulgariu, ypatingai klampiu skysčiu. „Jis turi savybę klampinti ir sutepti. Paklampinti skverbiantis, be vilties išsivalyti. Suteršti ir palikti padarinių“, – dalijasi įžvalgomis A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Baltas – purvinas beržynas. Nuo sakralaus baltumo į tamsų purvą. „Pasirinkta priemonė – perdirbta alyva, tepalas geriausiai galėjo atspindėti klampias būsenas ir būtį stebimų žmonių, kuriems suteikiau žinomų personažų pavidalus“, – apie savo kūrinius kalba dailininkė.

Kitoje parodos dalyje, „Personifikacijose“, kiekvienas darbas – istorija arba refleksija stebint politinį ir visuomeninį gyvenimą. Pasakų personažai perteikia būdingiausias ydas ir savybes, kurios ypač išryškėja politikoje ar žmonėms, atsidūrusiems valdžioje.
„Kai kurie darbai yra atlikti ant burinio audinio – jis yra be galo tvirtas. Tai man tiko idėjai, kad tam tikros žmonių savybės nekinta per visas epochas, – šypsosi A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė. – Tai, kas vyksta vadinamoje valdžioje, kaip veidrodyje atsispindi visuomenėje. Todėl šios dvi istorijos yra glaudžiai susijusios.“

Kas? paroda iš ciklo „DUetai“: A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.
Kur? galerijoje „Aukso pjūvis“ (adresas: Verslo lyderių centras (BLC), K. Donelaičio g. 62).
Kada? veiks iki balandžio 2 d.